Septyniadangė erdvė

Nedrįstu naujo Jolitos Skablauskaitės romano įprasminti dar vienu – recenzijos – pavadinimu, nes painiavos ir taip pakanka. Sakoma, pirmas kūrinio sakinys svarbiausias, tad jį ir pateiksiu – tegul tai bus savotiška aliuzija į „Septyniadangės erdvės“ skaitymo procesą: „Ilgas (246 puslapiai – G.L.), liguistas (! – G.L.) senovinių griuvėsių stebėjimas, kol akyse viskas ima suktis, mirguliuoti ir pajunti grįžtant sielas žmonių, augalų, žvėrių (sėkmė, jei pajunti – G.L.)“. Jau pažįstama Skablauskaitės stilistika: kūdrynai ir kūlgrindos virtę sodais ir miškais – laimė (vos nepasakiau – laumė), jei pasieksi kitą kraštą ir kokia dvas(n)elė nepakiš tau kojos – prisipažinsiu, kelis kartus jau norėjau apsigrįžti ir lėkt atgal...

Dabar jau reikėtų prabilti apie būtinus prozos kūrinio atributus. Tačiau... Skablauskaitė romane nekuria siužeto, tik „primeta“ siužeto rėmus - ji kuria atmosferą. Nekuria ir personažų, tik atveria duris į jų dvasios užkaborius, leidžia skaitytojui klaidžioti po tamsiausius pasąmonės užkulisius – artimas siurrealistinio sapno poetikai „skablauskaitiškas“ kūrybos metodas leidžia daryti išvadą, kad objektyvaus pasakotojo čia irgi nerasime. Ezoteriškai keistą dieną ir miruoliškai švytinčią naktį mus užgrius sąmonės srautu plūstantys daugiaveidžiai Skablauskaitės vaizduotės augintiniai – „monai“... Tiksliau – kažkokia košė...

Velnio nešti ir pamesti. Visokio plauko chtoniškojo pasaulio atstovai – „pasakiškų padarėlių linksmybės“. Čia veikia ne dievas, žmogus ar velnias, o mistifikuoti jų hibridai, ne gamta ir žmogus, o mitologizuotos jų transformacijos. Šių padarų gyvybę ir jos nebuvimą autorė vadina įvairiopai – nemirėliai, miruoliai, mirėsiai (beje, atraminiai teminiai žodžiai dažniausiai turi nyksmo, trūkumo arba neigimo konotaciją): „– Jie miške, jie namuos, mirusieji nėra mirę“. Gausu tokių analogijų – lyg iš graikų atkeliavęs Dioniso kulto apeigų ožys, būdavęs teikiamas kaip prizas (romane Bubė gauna ožį Leonardą dovanų iš elgetos, atjojusio ant ožio, kurio vilnos drabužiai suteikia jai „lengvumo ir laimės pojūtį“), palydovai satyrai, faunai, vilioklės sirenos, dar tokios mealidės, blindės, inkubai – sukubai, šunburniai, įvairių rūšių ir porūšių „suvelnėję dievai“..

Neaiškūs meninio pasaulio kontūrai, Skablauskaitei būdinga moteriško ir vyriško prado konfrontacija nyksta. Moteris – laukinės gamtos valdovė, sodo gyventoja, magiškų galių turėtoja. Be gausos lyg ir žmoniškų moteriškių, deivių, kerėtojų, skyriuje „Mealidės“ (tokie ir panašūs žodžiai, lietuvio ausiai skambantys nekasdieniškai, paaiškinami knygos gale – matyt, romano balastą mėginama kompensuoti paaiškinimais, pvz., išsamia paskaita apie haliucinogenus arba teskatlipoką bei kitus gerus dalykus) pasirodo pagrindinė veikėja Bubė, šaknis kramtanti, antpilus daranti, apie kurią kalbant dažnai vartojamas tik numanomas veiksnys, šešėlio neturinti – taip ima skleistis nevisavertės žemiškosios būties projekcija. Negana to, visa jos aplinka ir ji pati dvelkia transcendentine paslaptimi: „Su mirties ženklu peržengė šį slenkstį. Dauggalė mirtis nusikvatojo: duokit man dar kaukių! Kaukių!“

Vyriško pasaulio atstovai – nužudyti meilužiai, elgeta, atjojantis ant ožio ir išdarinėjantis gimnastinius triukus, cirkininkai bei kitokie nevykėliai. Raudonasis Erikas, antrosios romano dalies pagrindinis veikėjas, nepatenkintas civilizacijos galimybėmis, mėginantis įskaityti kosmoso ženklus (Orjana, kranklys ir kiti), tik mistiškoje erdvėje – apleistame kaime – įžvelgiąs savo misiją bei pasaulio ateities viziją. Atpirkdamas savo nuodėmes, sujungs visus laikus vienoje erdvėje, sukvies visus buvusius, o paskui ir būsimus. Netipiškas personažas, turintis pretenzijų į begalybę: „Per amžius jam dėkos už tai; šios apylinkės taps fantastišku miražu. Tai bus Kūrėjo kampelis“. Galiausiai Erikas savo projektus pasirašo krauju (nepasitenkinimo žmogaus pažinimo galimybėmis, faustiškasis laiko sustojimo, velniško sandėrio motyvas) – rūmai tampa jo transcendentiniu laimėjimu, pas jį ima lankytis „nemirėliai“ ir panašiai. Pradžioje aiškesnės ribos tarp regimojo gyvenimo ir haliucinogeninių vizijų (singsingai Eriką girdo ypatingu „grybų, nuodingų uogų ir augalų nuoviru“) kuo toliau, tuo labiau nyksta...

Skablauskaitės kūryboje randame magiškojo realizmo reminiscencijų, kartais tekstas sukelia lengvas asociacijas su nonsensiškosios tradicijos Lewiso Carrollio „Alisa stebuklų šalyje“, o dar tas Triušis – vienas netikėčiausių veikėjų romane, besikalbantis su mealide apie depresiją. Visi veikėjai lyg iš kreivų veidrodžių karalystės – veidrodžio ir sapno motyvas neatsitiktinis. Šį kartą, man rodosi, prabangi prozinė fantazija, niūri žaismė galėtų būti sietina su baroko stilistika (kartais gotika, į kurią atsigręžia tamsioji baroko pusė), o ir senoviškus garbanotus perukus Bubė bei kitos laumikės kartais nešioja. Kalderoniška idėja „Gyvenimas – tai sapnas“ taikliai nusako probleminę romano situaciją: barokinio žmogaus sąmonei būdingas skepsis, nukreiptas į regimąjį išorinį pasaulį; nepastovumo ir nepasitenkinimo jausmas; vizijos prioritetas prieš regimybę. Romane vizijos keičiasi kaip kadrai, paradoksas, „laikas čia sustojęs“, čia – „pasaulio užribis“ (kaip sakoma, keičiasi vaizdas, bet ne įvaizdis). Galime tik išskirti dažniausiai akcentuojamą mistišką ribinį paros laiką („pilkamelsvė brėkšma“,pasaulio pasvirimas į „violetines sutemas“), o turtingame spalvų spektre dominuojanti fosforescencija – pašvaistės, švytėjimai, vaiski žalsva, žalzgana, melsvai žalia. Kuriant melancholišką nuotaiką bei kontempliatyvią aplinką, išryškėja mistinio ir (ar) mirtinio pažinimo galimybė, mirties leitmotyvas, tiksliau, visa ką persmelkianti transcendencijos nuojauta, kuri romane perteikiama metaforizuotais vaizdiniais – rodos, tapyte nutapytais ritualiniais regėjimais.

Barokiškai teatralizuota, mitiškai ritualinė, dekoratyviai fantasmagoriška mirtis (neminint, kas buvo atliekama iki to ir dar po to): „apkapotus pirštus užlipdė pleistru. Prispaudę jo kelius prie smakro, surietė lyg embrioną motinos įsčiose ir, suvynioję į seną karvės odą, užkasė už svirno, šalia buvusios šeimininkės palaikų“. Miegojimas kraujyje, šikšnosparnių kraujo gėrimas jaunystei susigrąžinti, vilkatų ryjami meilužiai, geltonveidžių po nakties iščiulptos moterys ir panašios raganiškos išdaigos – byrančių lapų bei žiedlapių, lietaus, rūko, miglos, rodos, akis personažui užtraukiančios ir suvokimą trikdančios, paveiksle. Kaip „dangiškoji ir žemiškoji sritis – pervien“, taip ir erotiškos bei kanibalistinės scenos (jų daugiau) – pervien.

Veidrodis – mirtį objektyvizuojantis ir su anapusybe siejamas atributas, kuris ir kuria mistišką atmosferą: „Veidrodis turi būti ne plokščias, bet įgaubtas, kad galima būtų įsitaisyti iš išgaubtosios pusės, tos, kuri išgaubia ir „ištempia“ laiką“. Veidrodžio, kaip ir sodo, semantinė paradigma formuojasi jau nuo antikos ir viduramžių veidrodinės magijos, mistikų traktatų. Skablauskaitės labiau pamėgta stovinčio vandens metafora empiriškai sietina su veidrodinio atspindžio galimybe. Keista, šiame romane esti jūros bei upės motyvai, tačiau yra stiklinis rutulys, kuriame kartais regima gyvenimo projekcija, o Eriko dvasių namuose – „veidrodžio išgaubos su stebuklingąja migla“.

Sodo izotopija, matyt, atkeliavusi iš biblinės tradicijos bei mistinės poetinės semantikos. Apleisto ir laukinio sodo su mitinėmis būtybėmis metafora – tai moters buveinė (traktuojant kaip archetipinį įvaizdį, taip pat galima būtų sakyti, kad moteris – sodo buveinė), budintis ir viliojantis gaivalais, nors ir šventinamas, yra turbūt tas devintasis dangus arba visa „septyniadangė erdvė“ su septyniom dorybėm bei nuodėmėm. Galime įžvelgti aliuzijas ne tik į viduramžišką „Malonumų sodą“, bet ir į boschišką interpretaciją, infernalinį, pirmaprade gyvastim pulsuojantį mirusių bei negimusių (atgimusių) rojų. Tai gamtinė bei dvasinė erdvė, kur sodas ir už tvoros esantis pasaulis aiškiai atribotas gyvenimo ir mirties, „vidinio bei išorinio pasaulio“ varteliais (nuolat girdimi mitiškai traktuotini ūkčiojimai, varpų skambesys, sodą juosiančių vartų kraupus girgždesys). Sunku atskirti, ar čia gamta antropomorfinė, ar žmogus – užvaldytas laukinės gamtos (regimos baltiškosios pagoniškos mitologijos apraiškos – laidojimo papročių, erdvės paisymas, „landšafto topografijoje yra svarbus kiekvienas žemės nelygumas“, krintantys ežerai, „šventieji medžiai“, „medžių rūmai – ne žmonių“).

Nepakartojamas kalbos jausmas – bene vertingiausias romano autorės bruožas. Plastiškas vaizdas, rodos, apčiuopiama melancholija kuriama ekspresyviais sudurtiniais žodžiais (pilkažydris, dauggalė mirtis, geltligiška saulė, šmėklakūniai); kai kurių darinių reikšmė asociatyviai nuspėjama (blazga gyvatės, juduliavo, spuzdeno paukščiai, plaukai mėnesėti); garsiniai deriniai – tiesiog vizualūs (žalmė, gelzgani). Lietuvių literatūros pasaulyje jau pastebėta Skablauskaitės romanų tendencija: nuo poetiškų pasakojimų su fantazijos inkrustacijomis („Žolių kartumas“), ilgesingų svajų („Liūnsargių moteris“) iki beviltiškų košmarų („Mėnesienos skalikas“), dabar jau – į kraupiai antgamtišką melancholiją, gal tik kartą kitą pagardintą normalia kiaušiniene su lašinukais (p.10).

Ar tai – sapniška meninė realybė prozoje, tampanti gyva metafora komunikacijos metu, ar egzaltuota Skablauskaitės fantazija, vitališkai intuityvi kalbėsena ir ekstaziška kūrybinė būsena, virstanti psichodelinėm vizijom? Kaip sako vienas Skablauskaitės veikėjas, „beprotybė yra puiki, to vertas visas gyvenimas“. Galime perfrazuoti, kad to vertas visas romanas, o ir skaitytojas taip pat. Tebūnie... Skablauskaitė dar nėra iš tų kūrėjų, apie kokius „cinikai intelektualai“ sako: „Ai, ir vėl...“, o naivūs idealistai skanduoja: „Euge! Euge!“ Trupučio trūksta. Ir tas truputis liks skaidriam skaitymo malonumui...