Senasis baltųjų debesų kelias. I–II tomai.

Dažnai girdime sakant, kad tikra moralė ir dvasingumas be Dievo neįmanomi. Buda ir budizmas paradoksaliai teigia priešingą dalyką – tikroji moralė ir dvasingumas įmanomi ne tik atsisakius iliuzinės asmeninės sielos sampratos, bet ir atsižadėjus kokio nors Dievo įvaizdžio.

Padėti paaiškinti šį dažną iš mūsų gluminantį ir piktinantį Budos teiginį gali neseniai mūsų knygynuose pasirodęs dvitomis „Senasis baltųjų debesų kelias“. Knygos autorius vietnamietis budistas vienuolis Thich Nhat Hanhas Lietuvos skaitytojams yra jau žinomas iš 2002 m. „Triagramos“ leidyklos išleistos knygelės „Ramybė su kiekvienu žingsniu“. Kaip ir tibetietis Dalailama, korėjietis Seung Sahnas, japonas Shunryu Suzukis, kambodžietis Maha Ghosananda, Thich Nhat Hanhas yra vienas įtakingiausių šiuolaikinio budizmo lyderių. Už vadovavimą atjauta grįstam nesmurtiniam pasipriešinimui ir taikioms iniciatyvoms Vietname 1967 metais Martinas Lutheris Kingas jį buvo iškėlęs kandidatu Nobelio taikos premijai.

Priverstas, kaip ir Dalailama, pasitraukti iš tėvynės, Thich Nhat Hanhas nuo 1982 metų gyvena Prancūzijoje, paties įkurtame meditaciniame centre Slyvų kaimelyje, vaizdingose Bordo apylinkėse. Čia jis vadovauja meditacijų pratyboms, skaito paskaitas, rašo knygas, darbuojasi sode ir – o tai išties svarbiausia – paprastoje kasdienybėje demonstruoja sugebėjimą spinduliuoti nepaprastą susikaupimo ir ramybės dvasią, taip reikalingą ideologinių kovų ir religinės nesantaikos išvargintame dabarties pasaulyje.

Vis gausėjančios lietuviškos „dvasinės“ ir ezoterinės rašliavos fone „Senasis baltųjų debesų kelias“ gali pasirodyti pernelyg jau primityvi grožinė literatūra, skirta mokyklinio amžiaus vaikams. Tačiau neapsigaukime, žvelkime įdėmiau. Paprastumas, gebėjimas lygiavertiškai kreiptis į bet kokio amžiaus žmogų ir vienu žodžiu, žvilgsniu ar prisilietimu pakeisti, pakylėti jo sielą buvo amžininkams nuostabą keliančios ne tik Budos, bet ir Jėzaus Kristaus savybės. Jas taip ir norisi vadinti dieviškomis, nes už jų junti stiprų tikrovės išgyvenimą, subrandintą budistinių etinių principų, atjautos, meditacijų ir nuolatinio pasiaukojamo darbo pasaulio labui. Tai ypač sunku priimti postmodernistiniais vertybių reliatyvumo, cinizmo ir intelektualinio hedonizmo laikais.

Esminė šios knygos idėja yra Budos atradimas, kad, mokydamiesi sąmoningai, atidžiai kvėpuoti ir fiksuoti netgi menkiausius savo sąmonės, jausmų ir minčių virptelėjimus, mes galime pamažu keisti net ir sunkiausias psichologines savo būsenas, atgauti psichinę pusiausvyrą, suvokti kiekvienos gyvenimo akimirkos vertę ir išgyventi stipriausius džiugesio bei pilnatvės jausmus. Kvėpavimo stebėjimas ne tik reguliuoja jį patį, bet ir padeda išsivaduoti iš nevaldomų minčių, vaizdinių, būsenų srauto. Buda sako: „Kiekvienos kančios galima išvengti, pažvelgus į daiktų bei reiškinių prigimtį. Eidami Išsilaisvinimo keliu ir ugdydami sąmonę, mes dėmesingai stebime savo kvėpavimą ir būname budrūs. Mes laikomės principų, kurie padeda didinti meditacinio susitelkimo galią ir plėsti suvokimą. Tai yra pagrindiniai gyvenimo principai, skatinantys ramybę ir džiaugsmą, dėmesingumą ir budrumą. O dėmesingumas bei budrumas apšviečia mūsų sąmonės ir visų daiktų bei reiškinių prigimtį. Apšvietę savo sąmonės bei visų daiktų ir reiškinių prigimtį, mes pasiekiame galutinį suvokimą. Pasiekę galutinį suvokimą, mes išmokstame mylėti ir nugalime visas kančias“ (II, 48). Gali pasirodyti, jog tai socialinio pasyvumo ar indiferentiškumo kelias, tačiau kad taip nėra, liudija ir paties Thich Nhat Hanho gyvenimas. Šiuolaikine psichologine kalba šnekant, kviečiama nerti ne į bedugnę, neišsemiamą ir narcisizmu dvelkiančią savianalizę, o, atmetus aplinkos inerciją ir mechaniškai prisiimtus vertybinius stereotipus, orientuotis į paties motyvuotą, sąmoningą patyrimą. Nes tik tai, anot Budos, „atveria akis ir suteikia tikrovės pažinimą“. Tai ir yra Senasis baltųjų debesų kelias.

Raiškiai Budos mokymo principų įgyvendinimo ir jų atradimo istoriją šioje knygoje iliustruoja paties Budos gyvenimas, kuris perteikiamas itin paprasta, lengvai suprantama literatūrine forma. Sėkmingai suderindamas faktografiniais šaltiniais paremtą tradicinę istorinę Budos ir jo bendruomenės gyvenimo liniją ir literatūrinį jauno buivolų piemens Svasčio, tapusio Budos nušvitimo liudytoju, o vėliau ir jo mokiniu, siužetą, autorius atskleidžia keturių tauriųjų tiesų, vidurio kelio, nesavastingumo, penkių asmenybės komponentų (skandhas), aštuonialypio kelio, priklausomo kilsmo, keturių budrumo sričių ir kitus pamatinius Budos mokymo principus.

Gerai žinoma, kad amžių tėkmėje Budos vaizdinys budistų akyse patyrė dideles metamorfozes. Tai liudija jo svarbą budistinės kultūros kontekste. Senajame pali Tripitakos kanone nėra kokios nors vienos rišlios, visa apimančios Budos biografijos nuo gimimo iki mirties. Pali sutros fragmentiškai aprašo jo gyvenimą po nušvitimo, kai 50 metų klajodamas po Indiją Buda skelbė savo mokymą. Dažniausiai biografiniai fragmentai naudojami pedagoginiams, didaktiniams tikslams. Paprastai pali tekstuose Buda vaizduojamas kaip didis išminčius, klajojantis pamokslininkas, mokytojas, – žodžiu, paprastas žmogus, kuris, šiuolaikiškai šnekant, padarė dvasinę karjerą. Būtent senajai theravados tradicijai Buda buvo dvasinio atsiskyrėlio etalonas, naujos, sąmoningos gyvensenos modelis.

Budizmui tampant liaudies ir pasaulietine religija, jo vaizdinys ėmė įgauti vis abstraktesnį ir netgi antgamtišką pavidalą, kas atliepė daugelio paprastų sekėjų siekius ir troškimus. Į meditacijas panirusiems vienuoliams pakako nirvaną patyrusio mokytojo įvaizdžio, o tikintiems pasauliečiams reikėjo kai ko daugiau – gyvo Dievo, kuris darytų stebuklus ir kurį būtų galima tiesiog garbinti. Mahajanos, o vėliau ir tantrinis vadžrajanos budizmas Budą netgi deifikavo, suteikdamas jam iš anksto nulemtos kosminės misijos atspalvį arba paversdamas jį abstrakčiu metafiziniu arba imanentiniu, visose būtybėse latentiniu pavidalu slypinčiu principu (tathagata garbha). Vėlesnėje sanskrito literatūroje ima rastis išsamios Budos biografijos Lalitavistara, Buddhacarita, Mahavastu, Divya avadana ir kitos. Jose Budos gyvenimas pagal visus hagiografijos kanono principus tapomas pasakiškomis spalvomis su visa šiam žanrui būdinga asmenybės hiperbolizacija, pabrėžiant pašaukimo lemtingumą.

Šioje knygoje, remdamasis dvidešimt keturiomis plačiai žinomomis pali, sanskrito ir kinų sutromis, autorius paprastai, bet vaizdingai aprašo Budos žmonos Jašodharos, sūnaus Rahulos, motinos Gotamės Mahapadžapatės ir tėvo Sudhohanos, artimųjų giminaičių vienuolių Anandos, Anurudhos, Devadatos, artimųjų jo mokinių Mahakasapos, Sariputos, Upalio, Mahakčaros ir kitų gyvenimo žingsnius pažįstant ir įvairiomis kasdienio gyvenimo aplinkybėmis praktiškai taikant Budos mokymo principus. Neatsitiktinai visų knygoje minimų istorinių personažų vardai pateikiami senosios, budizmui šventos pali kalbos tartimi, o ne sanskritu, kurį budizmas pradėjo vartoti vėliau, tik nuo mūsų eros II–III amžiaus, kai ėmė formuotis mahajanos budizmas, vadinamoji „plačioji važiuoklė“.

Tarsi pritardamas „Lotoso sutroje“ iškeltai ekajanos, „vieningo budistinio mokymo“, idėjai, Thich Nhat Hanhas siekia sujungti theravados ir mahajanos budizmo aspektus, išryškindamas universalias budistinio mokymo idėjas. Pats formaliai priklausydamas mahajanos tradiciją atstovaujančiai vietnamiškojo zen mokyklai, jis visose savo paskaitose, kūriniuose ir pratybose be galo daug semiasi iš archajiškos, dažnai arogantiškai nusiteikusių ezoterinio tantrinio vadžrajanos budizmo „adeptų“ primityvia vadinamos theravados budizmo tradicijos tekstų, mokymo elementų. Tai ryšku ir šioje jo knygoje, kur Buda vaizduojamas nesudievintu, žemiško žmogaus pavidalu, tačiau jis pranoksta įprastinį žmogiškumo lygmenį.

Vienas iš esminių Budos mokymo patrauklumo paslapčių – jo plastiškumas, gebėjimas kreiptis į įvairaus išsilavinimo, religinės priklausomybės, lyties, socialinės padėties ir egzistencinės patirties žmones. Juk Budos pastangos nukreiptos ne į išorinės elgsenos formalizavimą, o į egzistencinių žmogaus motyvų keitimą. Budisto gyvenimo būdą turi diktuoti ne išoriniai reikalavimai, dogmos ar doktrinos, o vidinis, asmeniškas tam tikrų principų pragmatikos suvokimas. Šiuo atžvilgiu jį galime laikyti ne religiniu ideologu, o pragmatiku, kažkuo artimu Vakarų egzistencialistams. „Taigi aš mokau žvelgti giliau į save, kad apšviestume sąmonės šviesa savo pojūčių prigimtį ir jų šaltinį. Kai mes išvystame pojūčių šaltinį, imame suvokti jų prigimtį. Mes pamatome, kad visi pojūčiai laikini, ir laikui bėgant jų kilimas bei slopimas liaujasi mus trikdęs. Beveik visų skausmingų pojūčių šaltinis yra klaidingas požiūris į tikrovę. Kai atsikratome klaidingo požiūrio, praeina ir kančia. Klaidingas požiūris verčia žmones laikinus dalykus laikyti amžinais. Taigi kančios priežastis yra nežinojimas. O mes stengiamės nežinojimą apšviesti savo sąmonės šviesa, pažvelgti į daiktus ir suprasti jų tikrąją prigimtį. Neįmanoma įveikti nežinojimo maldomis ar aukomis“ (II, 28). Tad, anot Budos, esminė egzistencinių frustracijų ar kentėjimų (duhkha) priežastis – nesibaigiantys troškimai (trsna) ar, kitaip tariant, žmogaus egoizmas pačia giliausia psichologine ir ontologine šio žodžio prasme.

Knygoje nuolat pabrėžiamas racionalaus diskurso bergždumas, kviečiama išsivaduoti iš formalios ištikimybės doktrinoms ir dogmoms, atsiveriant autentiškai egzistencinei paieškai. „Kai tik žmogus ima laikytis doktrinų, jis netenka savo laisvės. Jis tampa dogmatiškas, mano, jog jo tiesa vienintelė, o visa kita – paklydimas. Disputai ir konfliktai kyla dėl siaurų pažiūrų. Galima kalbėti be galo, gaišti brangų laiką, o kartais net sukelti karą. Prilipimas prie kokių nors pažiūrų yra didžiausia dvasinio ugdymo kliūtis. Tai skląstis, neleidžiantis atverti durų, pro kurias įeina Tiesa“ (II, 26). Arba: „Mano mokymas nėra dogma ar doktrina, tačiau, be jokios abejonės, kai kurie žmonės jį vertina būtent taip. Tad turiu labai aiškiai pasakyti, jog aš kalbu ne apie pačią tikrovę, o tik apie metodą, kuris padeda ją patirti. Juk pirštas, rodantis į mėnulį, tai nėra mėnulis. Protingas žmogus pažvelgs ta kryptimi, kuria rodo pirštas, ir išvys mėnulį, tačiau jei kas nors matys vien pirštą ir supainios jį su mėnuliu, tai, aišku, tikrojo mėnulio taip ir neregės. Mano mokymas – grynai praktinis dalykas ir neturi būti siejamas su garbinimu. Jis veikiau panašus į plaustą, kuriuo mes persikeliame per upę. Ir tik kvailys tą plaustą saugo po to, kai pasiekia kitą – Išsilaisvinimo – krantą“ (II, 27).

Penkiasdešimt pirmame knygos skyriuje gražiai perteikiama gerai žinoma istorinė Budos tylaus pamokslo su lotoso žiedu scena, taip mėgstama visų regionų zenbudistų. Paėmęs vieną lotoso žiedą, Buda pakėlęs jį tylėdamas laikė, rodydamas visai suglumusiai ir nustebusiai bendruomenei. Po kurio laiko nusišypsojęs Buda tarė: „Turiu tikros Dharmos akis – įžvalgos brangenybę. [...] Bičiuliai, ši gėlė yra nuostabi tikrovė. Kai laikau ją iškėlęs ir rodau jums, visi turite galimybę patirti šį tikrumą. Tiesiog patirdami gėlę, tiesiog patirsite ir nuostabią tikrovę, tiesioginį sąlytį su pačiu gyvenimu“ (II, 155–156). Tačiau pabrėžiama, jog kol nesame budrūs šią akimirką, kol protą trikdo įvairūs klausimai ar kliuviniai – neviltis, nerimas, pyktis ar pavydas, tol neturime galimybės prisiliesti prie aplink mus esančio nuostabaus pasaulio.

Prieš dešimtį metų gyvendamas Indijoje, šių eilučių autorius turėjo progą Kalkutoje dalyvauti viešame susitikime su Thich Nhat Hanhu, lankančiu šventas Budos vietas su grupe mokinių. Neišdildomą įspūdį anuomet padarė ne tik tai, kad jo pasiklausyti susirinko gausi minia pasauliečių indų, budistai tibetiečiai, klajojantys hinduistų sanjasai, asketai sadhus, vedantiškųjų ordinų vienuoliai. Svarbiau man pasirodė kita – per bemaž dvi valandas trukusį pokalbį jis nė sykio nepaminėjo žodžio „budizmas“! Ir visą tą laiką kalbėjo apie psichologines priežastis ir asmenybinius veiksnius, lemiančius skausmingą, frustracinį ar net neurotinį tikrovės išgyvenimą, bei apie būdus, kaip busti iš šio miego, ieškant atspirties savyje, stiprinant ramią savistabą ir puoselėjant atjautą. Taip itin korektiškai ir poveikio požiūriu efektingai buvo įgyvendinamas Budos iškeltas situatyvinio intencionalumo metodas ir kvietimas į kiekvieną kreiptis jam suprantama ir jo egzistencinę situaciją atskleidžiančia kalba.

Neabejotina ir tai, kad kiekvienas skaitydamas šią knygą pajus milžinišką paties autoriaus patirtį, tiesiog iš puslapių sklindančius autentišką jausmą ir ideologizuotos misionieriškos intencijos netrikdomą ramybę. Kilusi ne iš neurotinio savęs įtvirtinimo sociume poreikio ar siekio padaryti įspūdį, kuris būdingas mūsų laikams, ši knyga mums primins daug svarbių dalykų. Jos skaitymas tarsi sustabdo, įdabartina akimirkas ir kviečia pažvelgti į save. Kas dabar manyje vyksta? Kiek budrus esu dabar ir kitais gyvenimo akimirksniais? Ar nesiblaškau tarp slegiančių praeities prisiminimų ir miražinių ateities vizijų?

Juntamas ir didelis vertėjų bei redaktorės nuveiktas darbas ne tik stengiantis kiek įmanoma autentiškiau ir paprasčiau perteikti knygos autoriaus skleidžiamą būseną, bet ir ieškant lietuviškų atitikmenų įvairiems sudėtingiems budistinės psichologijos ir meditacinės praktikos terminams. Nors kai kurie terminai, pvz., „priklausomas radimasis“ arba pakaitomis minimas tai „atbudimas“, tai „prabudimas“ kelia abejonių, tačiau, atsižvelgiant į neakademinį knygos pobūdį, neverta dabar jų aptarinėti. Juoba budistinių sąvokų tradicijos Lietuvoje dar nėra, ji tik formuojasi, todėl įmanomos įvairios paieškos.

Lieka tik apgailestauti, kad ir šiame tekste visų indų kaip motina garbinama ir gausiais mitologiniais padavimais apipinta deivė Ganga paverčiama vyriškos lyties būtybe – Gangu, nors Jamuna ir kitos Indijos kultūroje deifikuojamos upės verčiamos moteriškąja gimine. Įdomu, ar lietuvių skaitytojui patiktų indų tekstuose aptikti maskulinizuotą mūsų Nerį. Iš tiesų sunku įveikti ne tik neurotinio sumaištingo mąstymo inerciją, bet ir nežinia kokiu būdu Lietuvoje susiformavusią hinduistų deivės Gangos maskulinizavimo tradiciją.

Taigi pamažu auga, nors dar labai negausi, lietuviška budistinių tekstų biblioteka, plečiasi jos geografija. Turime A. Kugevičiaus budistinės Tibeto literatūros ir „Mirusiųjų knygos“ vertimų, pirmą lietuvišką korėjietiško zen knygą – Seung Sahno „Pelenų barstymą ant Budos“, Thich Nhat Hanho „Ramybę su kiekvienu žingsniu“, su tailandietišku budizmu supažindinančią Jeano Boisselier knygą „Budos išmintis“, kelias Dalailamos knygas ir jo autobiografiją. Dabar štai pasirodo kitokio, istorinio ir meditacinio, pobūdžio tekstas, kuris, neabejoju, suras savo skaitytoją. Norisi padėkoti jaunai Kauno leidyklai „Mijalba“, išdrįsusiai Lietuvoje leisti tokias, regis, visai nekomercines ir nepelningas knygas, atveriančias tikrojo Budos mokymo dvelksmą. Ir su nekantrumu laukti paskutinio, trečiojo, tomo.