
TV serialo mėgėjams - pats tas. Tiems, kurie serialą žiūri ir mėgsta, knygą galiu patarti. Jei kas nori visiškai neįpareigojančio ar madingo skaitalo, tinka. Skaityti vietomis bus nuobodu, nes daug pasikartojimų, bet niekur nepasirodys sunku.
Tačiau kaip literatūros kūrinys „Seksas ir miestas“ atrodo kitaip. Gal tai būtų satyra, bet jai trūksta sąmojo, būtų romanas, bet per prastas lėkštas stilius, būtų postmodernios konstrukcijos romanas, tačiau jo fragmentiškumas, galbūt padedantis scenariškai ir vizualiai įgyvendinti „Seksą ir miestą“, atbaido lėkštumu, padrikumu. Charakteriai neegzistuoja, yra tik keli žmonių tipai, kuriems kiekvienas herojus ir atstovauja. Yra viengungiai, netekėjusios moterys (jie tarpusavyje dulkinasi) ir yra vedusios poros (irgi dulkinasi, bet kažkur horizonte ir, suprantama, daug rečiau). Visiems bendra tai, kad niekas neužsikabina už nieko. Taip pat ir siužetas. Jis vos įžiūrimas, charakteriai lėkšti, dialogai trumpi ir labai geri. Pernelyg daug scenarijaus požymių.
Bet dialogai iš knygos dar nepadaro literatūros. Su dideliu pasimėgavimu, pagarba autorei ir knygos lietuviškai leidėjams, pažymėtina, kad niekur knyga nepristatoma kaip romanas. Be dialogų. Garbę knygai teikia savikritika - tai knyga, ne romanas, o scenarijus. Pristatymuose niekur neparašyta, kad tai romanas. Tai knyga, kuri apibūdinama kaip knyga. Tiesiog „knyga“. Išties šito žanro kitaip neapibūdinsi. Jei reikėtų išradinėti dviratį, nes postmoderne viskas išrasta, galima pavadinti šį kūrinį sociologine-analitine adaptuota pusgalviams/ėms trumpo sekso beletristika.
Bet tai, kaip sakoma, gyvenimas. Gyvenimas, rymantis ant globalizuoto ir perglobalizuoto pasaulio, kur pinigai, teikiantys laisvę, nesuteikia galimybę elgtis pagal prigimtį.
Niujorko centras Manhatanas, kuriame vyksta veiksmas, didelių įtampų vieta. Tai vieta, kur pasak vieno herojaus, „tankumas, įtampa ir kamšatis prieglobsčio struktūrose. [...] šitiek advokatų ir perpildytų nišų, spaudimas neįtikėtinai stiprus. Stresas išderina hormonus, o kai hormonai išderinti, atsiranda daugiau homoseksualistų; homoseksualumas - gamtos būdas populiacijai mažinti“. Lygiai toks pat streso poveikis ir moterims - moterys vyriškėja, ima iniciatyvą, eina į sekso frontą ir... Ir nieko neišeina. Nieko, be tuščio sekso. Tai, pasakyčiau, seksas su prezervatyvais, būtent - ne seksas su moterimis, o su prezervatyvais, savita ypač dekadentinio sekso rūšis.
Knygos herojės moterys irgi kovoja - sąmoningai - su lyties formatavimu, pasąmoningai - dėl populiacijos mažinimo. Oralinis seksas, visada seksas su prezervatyvais, niekada iš to neišeina meilė ir šeima, vaikų čia nėra. Ši knyga perkimšta moterų, laisvų, turtingų ir savarankiškų moterų pavidalų, bet čia nėra vaikų. Sausra.
„Pirmąsyk Manhatano istorijoje daugybė moterų tarp trisdešimties ir keturiasdešimties turi tiek pat pinigų ir galios kaip vyrai - ar bent užtektinai, kad galėtų jaustis taip, lyg vyro joms nereikėtų, išskyrus seksui“. Bet kas tada - pliauškianti niekus tuštumos burna, nebūties ryklė pasivertusi žavia burnyte, bet šitoje užkeiktoje tuštumoje nelieka nieko. Nieko, išskyrus dialogus, molekulių judėjimą mieste ir pasibaisėtiną kvailybę. Eksperimentas įvykdytas - moters laisvė teikia jai galimybę seksualinei laisvei. Kaip ji išnaudoja tai?
Populiacijai mažinti.
Patartina (post)modernioms lietuvėms ir studentams nyčininkams ar Schopenhauerio mėgėjams. Dėl skirtingų priežasčių patiks abiem grupėms. Tokios globališkai radikalios emancipuotos moters kritikos reikia paieškoti. Įdomiausia, kad tos pačios moterys, sutriuškinamos čia socialine analize, su malonumu ją skaito kaip atšviežinančią jaukią knygą apie save ir savo gelmes.
Tas pačias, suprantama. Abi šitų Manhatano moterų gelmių rūšys nesiskiria, nes ir mąstoma ta pačia vieta. Abraksas, - pasakytų Hermannas Hesse... Alefas, tartų Jorge Luisas Borgesas. Gal ir - kaip visada - būtų teisūs.