Sara

Kaip ir du anksčiau perskaityti I. Mero romanai („Lygiosios trunka akimirką“ ir „Striptizas“), šis yra kontroversiškas ir kupinas netikėtų sprendimų. Pats sumanymas – papasakoti apie gyvenimą moters, praradusios vyrą ir iš begalinio žmogiškos šilumos ilgesio atsiduodančios kiekvienam, kas jai patinka, atrodo gana rizikingas. Ne vienas skaitytojas, laikantis save aukštos moralės atstovu, galės piktintis į valias vos perskaitęs anotaciją ant knygos nugarėlės. Bet šio autoriaus romanai tarsi iš anksto nubraukia visus išankstinius nusistatymus ir parodo, kad niekada nevalia smerkti žmogaus, kol neatsidūrei jo kailyje. Žvelgiant iš griežtų moralės kanonų pozicijos, Sara, tarsi įkalinta Izraelio mieste, name be vandens, kai mylimas vyras ir sūnus be žinios pradingo kare („Mes sakome – kariuomenėj“, p. 129), turėtų pasibarstyti galvą pelenais ir užmiršti viską, išskyrus laukimą. Bet ji per daug nori gyventi ir turi per daug meilės, kad galėtų tai užsklęsti savyje. Rašytojas pasakoja ramiai, veikėjų dialogai trumpi, jie nedemonstruoja didelių aistrų ir nežemiškų kančių, tačiau kiekviename trumpame sakiny jauti didžiulę įtampą, prieš kurią nublanksta racionalios ir įsigali laukinės, archajiškos jėgos. Kaip ir „Striptizą“, šį nedidelį romaną reikėtų skaityti remiantis mito logika. O mituose, kaip žinia, viskas leidžiama, civilizuotos visuomenės įstatymai ir įprastos taisyklės čia tiesiog negalioja.

Todėl kitos dvi moterys, kurias likimas atvedė pas Sarą savo vyrų ieškoti ir, liaudiškai tariant, „išaiškinti jai, kaip reikia gyventi“, atrodo bejėgės ir šiek tiek juokingos. Naivus įsivaizdavimas, kad žmogus net ekstremaliausiomis sąlygomis turi likti ištikimas jam primestoms taisyklėms, nustoja galioti net vokiečių kraujo grynumą siekiančiai išsaugoti veikėjai, kuriai gyvenimas tarsi pats įrodo, kad idealai ir tyrumas gamtoje neegzistuoja. Ir jauna moteris, smerkianti Sarą dėl „paleistuvavimo“, dar turi nemažai patirti gyvenime, kad suprastų jos elgesį. Galiausiai reikia kitomis akimis pažvelgti į situaciją ir užduoti, rodos, visai paprastą klausimą: ar karas nėra baisesnis nusikaltimas nei pasileidimas? Kol vyrai kariauja, paklusdami savo garbės kodeksams ir valstybės reikalavimams, moterys turi lygiai tokią pat teisę paklusti gaivališkoms gamtos jėgoms, klausydamos tik širdies balso. Nes jis čia – stipriausias, garsiausias, ir Sara iki paskutinės akimirkos išlieka žmogumi, mokančiu kovoti už save, prisimenančiu skausmą ir pažeminimą, kuriuos matė nuo vaikystės, praleistos tarp geto sienų. „Koks skirtumas, ar atsiguli pati, savo noru, ar ne“ (p. 169). Knygos išmintis kartu ir šokiruoja, ir stebina, ir nuramina.