Šaltasis kalnas

Turbūt labai nesuklysiu „Šaltąjį kalną“ pavadindamas klasikiniu nesudėtingo siužeto ir paprastos pasakojimo manieros romanu, kurį drąsiai galima priskirti prie lengvų skaitinių. Jame pasakojama dviejų žmonių istorija, kurios fonas - Pilietinis karas. Jokių rimtesnių filosofinių pamąstymų ar gilesnio veikėjų psichologinio pasaulio vaizdavimo čia tikrai nėra. Na, bent jau ne tiek, kad šią knygą būtų galima laikyti į pasąmonę itin giliai įsiskverbiančiu literatūriniu veikalu.

Romanas turi tris pagrindinius veikėjus, nors visas siužetas sukoncentruotas į dviejų iš jų - Inmano ir Ados - gyvenimus, arba tiksliau, tam tikrą gyvenimo etapą, kurio metu jie yra atskirti likimo. Taigi romane yra dvi siužetinės linijos, kurios tik pačioje pabaigoje trumpam susijungia į vieną. Pirmojoje aprašoma pavojinga ir varginanti Konfederatų armijos dezertyro Inmano kelionė namo, Šaltojo kalno link. Antrojoje - Ados mėginimas sulipdyti po tėvo mirties subyrėjusį savo gyvenimą bei išmokti tvarkytis paveldėtame ūkyje. Tiesa, jai į pagalbą ateina Rubė - trečioji romano herojė, kurią taip pat galima priskirti pagrindinių kategorijai. Nelepinta gyvenimo ir jau nuo mažens išmokusi pasirūpinti savimi, ji yra visiška Ados priešingybė. Tiesą pasakius, Rubė man pasirodė besanti spalvingiausia asmenybė visame romane, atvirkščiai nei kiti jo veikėjai, kurie perdėm paviršutiniški ir per daug lengvai nuspėjami. Na, bent jau jos neįprasta pasaulėžiūra kartais tikrai žavi.

Visgi, kuo šis romanas labiausiai išskirtinis? Nors atsiliepimuose dažnai rašoma, kad tai reto grožio knyga, tačiau nesu linkęs pritarti tokiam teiginiui. Bent jau ne peizažai ar taurūs jausmai man paliko didžiausią įspūdį. Atvirkščiai, romane netrūksta ganėtinai šlykščių, gašlių ir kruvinų epizodų, kurie ir yra tie ingredientai, „Šaltąjį kalną“ iškeliantys aukščiau vidutinio lygio. Autorius pasistengė viską parodyti kuo tikroviškiau ir taip sukūrė nepagražintą laikmečio, kuriame gyvybė mažai ką reiškė, o nemažai žmonių gyveno ne ką geresnėmis sąlygomis nei laukiniai žvėrys, paveikslą. Beje, Charles Frazier karą vaizduoja kaip vieną didžiausių žmogaus beprotybės išraiškų, kurioje jokios didybės ar orumo nėra - vien tik žuvusieji ir gyvieji.

Vienas didžiausių romano minusų yra vertimo kokybė, kuri tikrai nusipelno papeikimo. Negalima sakyti, kad ji prasta nuo pradžios iki galo, tačiau nuolat pasitaikantys ganėtinai keistai skambantys sakiniai ne tik priverčia nusišypsoti, tačiau ir erzina. Be to, vos paėmęs šią knygą į rankas, pagalvoji: kičas. Ir tai visiškai suprantama, nes viršelio dizaineris nepasivargino sukurti kažką originalaus, o pasinaudojo pagal šį romaną pastatyto filmo ryškiaspalviu reklaminiu plakatu. Lyg to būtų maža, viršelis yra plonas ir neilgai trukus ima raitytis ar netgi įplyšta, o kampai atsišerpetoja. Panašu, kad „Šaltasis kalnas“ yra viena iš daugelio pastaruoju metu išleistų knygų, kurios tiesiog „štampuojamos“, nekreipiant dėmesio į jų kokybę.

Apibendrindamas galiu pasakyti, kad „Šaltasis kalnas“ yra neblogas romanas paprastumo išsiilgusiems skaitytojams. Jis  lengvai skaitomas ir yra pakankamai įdomus. Tačiau mėgstantiems išskirtinę literatūrą kažin ar jis itin patiks.