
„Rūmų dvaro visuomenė“ – knyga, kurią Norbertas Eliasas, vienas mažesniųjų sociologijos klasikų, XX a. pirmojoje pusėje parašė kaip disertaciją habilituoto daktaro laipsniui gauti.
Kaip pabrėžia pats autorius, ši knyga yra sociologinis, o ne istorinis rūmų dvaro visuomenės tyrimas. Tai reiškia, kad galime sužinoti apie tokius dalykus kaip karaliaus (konkrečiai Liudviko XIV) kėlimosi ir gulimosi ypatumai, didikų namų išplanavimas ir pan., kas tikrai labai menkai tedomintų istoriką.
Daugiausia dėmesio skiriama Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV dvarui, įtakojusiam kitų Europos monarchijų papročius ir etiketą. Susidariau nuomonę, kad Liudvikas XIV buvo gudrus strategas. Ne veltui jis manė šviečiąs kaip saulė... Geriausiai jį apibūdina knygoje rasta citata iš Saint-Simono, Liudviko XIV amžininko, memuarų:
„Niekas geriau už jį nemokėjo parduoti savo žodžių, šypsenų ir netgi žvilgsnių. Viskas, ką jis darė, turėjo vertę, nes jis viską diferencijuodavo, o jo laikysena būdavo dar didingesnė dėl to, kad jis kalbėdavo retai ir trumpai. Jeigu jis į ką nors kreipdavosi, kam nors užduodavo klausimą, tai visų dalyvaujančių akys nukrypdavo į tą asmenį. Tai buvo apdovanojimas, apie kurį būdavo kalbama, ir kuris visada pakeldavo reputaciją“. [...] „Joks kitas žmogus nebuvo iš prigimties toks mandagus; joks kitas žmogus nebuvo toks atidus amžiaus, luomo ir nuopelnų skirtumams – ir savo atsakymais (kai jis pasakydavo ką nors daugiau nei savo pamėgtą frazę „aš pažiūrėsiu“), ir savo elgesiu“.
Man buvo išties malonu palyginti du skirtingus rūmų dvaro paveikslus: su didžiuliu susidomėjimu perskaitytos A.Diuma knygos lyg ir pateikia gana tikslų vaizdą, bet neatsako į tą esminį klausimą kodėl viskas vyko vienaip ar kitaip. O štai Norberto Eliaso detalus tyrimas viską sukonkretina, paaiškina plačiau, parodo, kaip tai atrodo sociologo akimis. Ir, žinoma, mane tai rimtai sudomino. Etiketo raida, karaliaus „malonės“ ir „nemalonės“... Smagu visiškai „aiškius“ dalykus išsiaiškinti iš naujo.
Taigi šioje mokslinio stiliaus knygoje galite rasti neabejotinai patrauklius Europos monarchijų bei jų visuomenių vystymosi eigos tyrimus su „karaliumi saule“ priešaky.
Dar keletas patikusių citatų:
„Žmonių stebėjimas buvo gyvybiškai vienas svarbiausiaų rūmų dvaro žmonėms menų.“ (p.103)
„Norint išsaugoti savo vietą ir reikšmę aštrioje rūmų dvaro konkurencijoje dėl prestižo, išvengi pajuokos, paniekos ir neprarasti prestižo, savo išvaizdą ir gestikuliaciją, trumpai sakant, save reikia pajungti nuolatos besikaitaliojančioms normoms, kurios vis labiau pabrėžia rūmų dvaro visuomenei priklausančių žmonių ypatingumą, skirtingumą ir išskirtinumą. Reikia nešioti rūbus iš tam tikro audinio ir tam tikrus batus. Reikia judėti tam tikru, rūmų dvaro visuomenei priklausantiems žmonėms priderančiu būdu. Net kaip šypsotis nustato rūmų dvaro papročiai.“ (p.224)
Kadangi knyga vietomis pasirodė pernelyg moksliška ir ne sociologams sunkiai įkandama, vertinu ją 4 balais.