Rugiuose prie bedugnės

Jaunuolio maištas prieš tėvus, mokytojus, nusistovėjusias normas, nepasitenkinimas visu pasauliu, savęs ieškojimas – apie visa tai J.D. Selindžeris, gimęs 1919m. Niujorke, aprašo didžiulio populiarumo sulaukusiame romane „Rugiuose prie bedugnės“ (1951m.). Ši knyga tapo kultine mūsų tėvams ir netgi seneliams, o taip pat ir daugumai šiuolaikinių paauglių.

Aš irgi esu vienas iš tų, kuriems „Rugiuose prie bedugnės“ paliko neišdildomą įspūdį. Pirmiausia į akis krenta tai, kad romanas parašytas pirmuoju asmeniu. Tai teikia nuoširdumo, atvirumo, priartina skaitytoją prie pasakotojo išgyvenimų, leidžia į viską pažvelgti jo akimis.

Žinoma, knyga nebūtų nuoširdi, jei joje atvirai nebūtų dėstoma nuomonė apie save ir aplinkinius. Šešiolikmečiui Houldenui Kolfildui visi bendraamžiai atrodo „nuobodūs tipai arba pasipūtę dabitos“, o suaugusieji – atsidavę darbui ir korporacijoms. Tuo tarpu pats Houldenas giliai širdyje jaučiasi vienišas ir nesuprastas, tačiau kartu ir piktas. Šios savybės privertė mane patikėti, kad Houldenas – ne tik maištaujantis Amerikos paauglys, bet tarsi ir visų paauglių tipažas.

Gali pasirodyti kvaila, tačiau mane sužavėjo Houldeno savybė iš visko šaipytis, kritikuoti, ironizuoti. Tai teikia romanui papildomo žavesio. Atrodo, turėtum imti nervintis, kai kiekviename puslapyje būtinai pasišaipoma iš kokio bendraamžio arba suaugusiojo, tačiau mane tai pralinksmino kone labiausiai.

Kitas „Rugiuose prie bedugnės“ „kabliukas“ – tai kitoks, gerokai nukrypęs nuo normų, Houldeno mąstymas. Išmetimas iš koledžo jam nėra tragedija kaip kitiems bendraamžiams. Apskritai Houldenas mažai jaudinasi dėl aplinkinių reakcijos. Mane žavi, kad jis nenori tapti ypatingu, aukštumas pasiekusiu žmogumi, priklausančiu tam tikram visuomenės sluoksniui, įspraustu į rėmus suaugėliu. Jis tenori saugoti vaikus, žaidžiančius rugiuose prie bedugnės.

Houldeną galime gerbti už tai, kad jis nėra paviršutiniškas jaunuolis, kad nė nemano taikstytis su veidmainiavimu ir žmonėmis, nesvetimiems tam. Turiu galvoje tokį veidmainiavimą, kai apgaudinėjami ne tik kiti, bet ir tu pats. Būtent dėl to Houldenas Kolfildas metė vieną iš mokyklų. Taip vėl išryškėja maištingoji jaunuolio pusė.

Kalbant apie neigiamas „Rugiuose prie bedugnės“ puses, kalbininkai teigia, jog šioje knygoje per daug žargono ir keiksmažodžių, neva jie rodą nepakankamą asmens kalbinę kultūrą. Tačiau aš taip nemanau. Šie „kalbos parazitai“ daro romano kalbą natūralesnę. O tie, kurie J.D. Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“ lygina su šiuolaikiniu Melvin Burgess romanu „Heroinas“, mano nuomone, labai klysta. Galbūt abiejuose romanuose ir yra orientuojamasi į maištingą jaunimą, tačiau J.D. Selindžeris jauno žmogaus pasaulėvoką, požiūrį į gyvenimą atskleidžia kur kas subtiliau. „Rugiuose prie bedugnės“ autorius puikiai sugebėjo parodyti, koks yra paauglys, nepaliesdamas narkotikų temos.

J.D. Selindžeris sudrebino populiariąją to meto literatūrą. Dabar irgi daug rašytojų stengiasi atskleisti paauglio mąstymą, tačiau visgi „Rugiuose prie bedugnės“ yra neginčijamai geriausias romanas, padėjęs pamatą vėlėsniems panašaus pobūdžio kūriniams.