Rudnosiuko istorijos

Na, štai pagaliau ir sulaukėme naujo „Rudnosiuko istorijų“ leidimo (pirmasis (1993) jau senų senovėje baigėsi, ir tos knygos, bent jau man, net neteko laikyti rankose; ją atsišviečiau iš bičiulio nespalvotos kopijos, kuris švietėsi dar iš kažko...). Nieko nežinantiems apie tai, iš kur tas Rudnosiukas atsirado, kokį didelį jis atsakomybės jausmą turėjo, kokius eilėraščius ir pasakas rašė ir visa kita, pasakysiu – Rudnosiukas yra Vytės Nemunėlio išgalvotas, tik Vytauto V. Landsbergio knygoje jis kiek persimainė, susibičiuliavęs su Martinaičio Kukučiu ir iš jo išmokęs visokių pokštų:

„Ir štai vieną gražią kovo vienuoliktą dieną Rudnosiukui atsitiko toks keistas atsitikimas. Tądien Rudnosiukas drybsojo pievoje, rankas susidėjęs ant pilvo, ir laukė, kada pagaliau ateis pavasaris bei kitoks atgimimas. Ir štai taip drybsodamas jis pamatė padebesiais skrajojantį Kukutį, kuris nelaukė pavasario, sudėjęs rankas ir sparnus, o pats visaip kaip bandė jį prisikviesti, čiulbėdamas bei deklamuodamas įvairius magiškus užkeikimus... <...> Rudnosiukui šis pavasariškas pokštas labai patiko ir netrukus jis irgi pradėjo panašiai pokštaut...“ (p.7 – 8)

Ir dar štai kas: „Tačiau ne visiems, savaime suprantama, tie pokštai patiko, daugelis pyko, sakė – dėdė Nemunėlis tave, Rudnosiuk, sugalvojo daug gražesnį, o tu šit koks. Tačiau nieko nepadarysi, laikai buvo tamsūs, neramūs, tai iš kur čia būsi gražus...Tokios tokelės tad...“. Šiuo klausimu tegaliu pasakyti tik tiek – daugelis ne ką tesupranta ir į jų tokias kalbas visai nereikia kreipti jokio dėmesio. Tikrai. O tai, kad ši knyga kol kas dar „neįtraukta į mūsų literatūros aukso fondus“, tai tik todėl, kad jai nėra ką ten veikti, mat ji verta kur kas daugiau...

Beje, dar – Rudnosiukas, galima sakyti, yra visų obuolių, angelų ir arklių (čia apie Vytauto V. Landsbergio knygas „Obuolių pasakos“, „Angelų pasakos“, „Arklio Dominyko meilė“) pramotė – iš jo atsirado visi kiti, visi jie, be jokios abejonės, turi jo bruožų. Net drįsčiau pagalvoti, kad čia ne gerb. režisierius Vytautas V., o pats Rudnosiukas parašė tas pasakas, o rašytoju besidedantis V. V. L. ant tų knygų tik savo pavardę užrašė (tam patvirtinimo toli ieškoti nereikia – užtenka perskaityti „Rudnosiuko istorijų“ antrąjį skyrių, kuriame sudėta paties jau minėto „didžiojo plunksnos meistro Rudnosiuko kūryba, sukurta tremtyje“ ir palyginti ją su vėlesnėmis, V. V. L. pasirašytomis pasakomis).

Tokios mintys mano galvoje užgimė neatsitiktinai. Juk pirmajame šios knygos leidime apie Rudnosiuką poetą sakoma: „Rudnosiukas labai norėjo būti poetu, bet paskui užaugo“. „Užaugo“ – tai reiškia, daugiau nebebuvo poetu. Reikia manyti, parašė vieną kitą pasakaitę, sukūrė „Tram bam baram“ himną, kelis futuristinius eilėgalius ir metė viską, tai yra užaugo?.. Ne. Rudnosiukas ne užaugo, tai yra jis užaugo kaip poetas, kurdamas ir obuolių, ir angelų, ir visas kitas pasakas, o šalia, paslapčia ir eilėraščius, net naują himną:

Kaip gera, kaip man gera,
kaip gera, kai gražu,
Smagu kas dieną vaikščiot
Ratu ratu ratu...
Pradėjau sau kalbėti,
Žiūrėti, ką girdžiu –
Žvaira Dievo karvytė

Užlipo stiebeliu...

Čia gi (naujame „Rudnosiuko istorijos“ leidime) pasakymo, kad Rudnosiukas „ėmė ir užaugo“ (suprask – jau neberašo), nebeliko, nes tai būtų grynų gryniausias melas. Per tuos dešimt metų Rudnosiukas ne tik kad parašė jau minėtas V. V. L. vardu pasirašytas pasakas, bet ir prikūrė puikių naujų eilių, spausdinamų šioje knygoje – eilėraštis „Apie baisiuką, bjauriuką, maišiuką, mūziuką ir save“, apie pro šalį važiuojančias mašinas, apie varveklį (naujai), keli nauji futuristiniai bandymai, apie tarakonus, gyvenančius pašto dėžutėje, apie mergaitę, raudona taškuota suknele ir kitus.

Ši knyga kupina visokiausių linksmybių, žaidimų žodžių junginiais, tautosakos, kalbos klišėmis, paradoksų poetikos, pasakos pasakoje junginių, anekdotų ir juokų. Visko čia nors kibiru semk, vis tiek neišsemsi.

Tačiau ji kiek kitokia nei pirmasis leidimas. Yra nemažai smagių papildymų, naujų istorijų, pasakojimo spragos užpildytos priešistorėmis ir pratęsimais. Žinoma, tuos dešimt metų Rudnosiukas nesnaudė, nebuvo jis ir miręs. Gyveno, o kai pasižiūri, ne taip ir prastai. Beje, politinės permainos vėjai dvelktelėjo ir Rudnosiuko pasaulyje – kapeikas čia pakeitė pinigai, automobilį VAZ-21011 – „Mazda“, plokštelių klausytuvą „VEF-201“ – tiesiog plokštelių klausytuvas, o kompleksų skyriaus, moterų ir Griuko išvis nebeliko.

Gaila.

Beje, papildymais kartais ir gerokai jau persistengiama – pasakoma per daug arba visai ne taip. Štai keletas palyginimų:

Buvo:

„-O ar jums nebuvo liūdna, kai vaikai šaipėsi iš jūsų eilėraščių? – paklausė mergaitė.
-Tai kad jie kvaili.
-Kas?
-Eilėraščiai“...

O dabar vietoj vienut vienintelio žodžio „eilėraščiai“ štai koks išsamus paaiškinimas:

„-Eilėraščiai kvaili. Ir vaikai kvaili. Ir aš kvailas. Ir mano liūdnumas buvo kvailas“.

Ar kita be galo puiki vieta (tikras aforizmas, kurį nors „prie žaizdos dėk...“).

Buvo:

„Eina Rudnosiukas ir galvoja, su kuo čia jam geriau meilę palyginti – bando palyginti su batais, su raganosiu, bet kažkaip vis negražiai išeina. Ir staiga Rudnosiukui, kaip tam Niutonui, obuolys tik bampt ant nosies. „Ai!“ – pasakė Rudnosiukas ir iškart meilę sulygino su obuoliu. „Juk iš tiesų, - pagalvojo jis, - meilė kaip obuolys. Kai pamatai – toks gražus ir skanus dalykas atrodo, o kai suvalgai – lieka vienas graužtukas, net nesmagu kam parodyti...“

Dabar (po to kai jau obuolys ant nosies jam užkrito):

„Ai!“ – pasakė Rudnosiukas ir iškart meilę palygino su obuoliu. „Juk iš tiesų, - pagalvojo jis, - meilė kaip obuolys. Kai tik pamatai – tai toks gražus ir sveikas dalykas atrodo. Bet kai atsikandi – kartais aptinki net ir kirmėlyčių. Turbūt aš tos meilės jau būsiu atsikandęs...“

Čia ne dėl prisirišimo, neva negaliu pakęsti naujovių, o mano Rudnosiuko įsivaizdavimas neatitinka tikrojo Rudnosiuko. Netiesa. Kartais reikia žinoti, kur sustot, žinoti ribą, kurią peržengus, taisymas virsta gadinimu. Geriau nepasakyti iki galo, nei pasakyti per daug...

Visiškai kitokie ir piešiniai (sakyčiau, čia Rudnosiukas į save nebepanašus, bet tiek jau to...).

Kaip yra rašęs vienas toks garbus poetas, antrąkart į tą pačią knygą neįbrisi... Juolab kai jau ir knyga kiek kitokia...

Vietomis tai jau kažkoks kitas Rudnosiukas, bet, kaip žinoma, stovintis vanduo smirdi, jis negyvas, o apie Rudnosiuką liežuvis neapsiverčia taip sakyti, nors tu ką...