Romo dienoraštis

Žurnalistas, o ne sumautas socialinis darbuotojas

Tai - ne Romo, o trisdešimtmečio žurnalisto Polo Kempo dienoraštis, kuris gyvena, o tiksliau būtų pasakyti „išgyvena nuotykius“ saloje Puerto Rike. Žurnalistas visas savo šmėklas nuodija romu, o jo pasakojimas tvoskia Karibų karščiu, nuoboduliu, mafijos ir korupcijos vaizdais, alkoholio tvaiku bei pačia bjauriausia žmogaus, o tuo pačiu ir žurnalistikos, prigimtimi.

Polas Kempas, pagrindinis knygos veikėjas, istorijos pasakotojas, yra vienas iš tų tipų, kurie niekur negyvena. Jie nuolat ieško vietos, kur norėtų gyventi, darbo, kurį iš tiesų norėtų dirbti. Jis nerodo ištikimybės jokiai vėliavai, nevertina jokios kitos valiutos, išskyrus sėkmę ir gerus ryšius. Perėjūniška Polo Kempo prigimtis yra ir begalinės laisvės, ir nerimo šaltinis, tačiau galų gale žiaurus ir cinizmo vertas pasaulis ne tik, kad neįstengia jo pražudyti, bet dar ir dovanoja godų gyvenimą, įdomių draugų ir pakankamai pinigų, kad galėtų stumtis į priekį.

Yra krūvelė knygų, kurias būtinai reikėtų perskaityti būsimiems žurnalistams arba bent jau trokštančiais jais tapti. Hunterio S. Thompsono „Romo dienoraštis“ neabejotinai patenka į šį sąrašą. Ko gero, šį knyga daug kam atmuštų norą studijuoti žurnalistiką arba bent jau sugriautų paskutinį žurnalistikos idealo likutį.

San Chuano „Naujienų“ žurnalistai, tarp kurių ir Polas Kempas, klasifikuojami į jaunus ekstremistus, kurie norėtų perplėšti pasaulį perpus ir pradėti viską iš naujo, ir pavargusius rašeivas su išpampusiais nuo alaus pilvais, kurie nenori nieko daugiau, tik ramiai nugyventi savo dienas, kol ankstesnioji bepročių gauja neperplėšė perpus pasaulio. Autorius vadina juos „klajojančiais žurnalistais“ ir iš tiesų joks kitas terminas labiau netinka.

Klajojantis žurnalistas yra universalas. Jis sugeba visko po truputį. Jis gali dirbti trims laikraščiams vienu metu, rašyti reklaminius tekstus naujiems kazino ir boulingo klubams, tapti lengvai paperkamu prabangių restoranų kritiku, jachtų fotografu ir t.t., tačiau jam retai pakanka laiko ilgiau susimąstyti, įsigilinti užuot praslydus paviršiumi. Tokie žurnalistai, pasak autoriaus, „sklinda po visus pasaulio kampelius lyg šlapimo bala.“

Visgi paviršutiniškumas greičiausiai liečia tik patį požiūrį į amatą („mintis apie tai, kad jis turėtų perteikti tai, ką žino pats, dar kam nors, o tuo labiau plačiam skaitytojų būriui, būtų jį sukrėtusi kaip pavojinga erezija“). Pagrindinio veikėjo žvilgsnis į pasaulį, kaip ir dera tikram žurnalistui – labai skvarbus ir aštrus. San Chuano kasdienybės reiškiniai įvertinami labai tiksliai, charakteriai piešiami itin sodriai. Žodžiais tiesiog chuliganaujama. Šio žodinio chuliganizmo pagalba itin žaismingai kuriamas San Chuano literatūrinis žemėlapis, kur spaudos atstovai nejaučia nemokamo alkoholio trūkumo, nes visi verteivos trokšta būti dėmesio centre, kur nė vienas silpnaprotis prestižinio klubo narys neatrodo per menkas, kad jo garbei nereikėtų rengti vakarėlio, o naujieji San Chuano Prekybos rūmai siunčia tiek daug pareiškimų ir deklaracijų, kad prieš juos patys Jehovos liudytojai atrodytų išblyškę pesimistai.

Pamažu aiškėja ir pagrindiniai gyvenimo San Chuane dėsniai, kuriuos geriau perprasti kuo mikliau, nes jie taikomi ne tik čia atklydusiems žurnalistams:

1. Jei būtinai nori vertinti žmogų pagal išvaizdą, geriau važiuok kur nors į Teksasą.
2. Mes reikalingi tam, kad padėtumėm ratukams suktis.
3. Tik neleisk savo skautų etikai paimti viršų.
4. Parduok! Niekas nevyksta, kol kas nors ko nors neparduoda.

Esminis klausimas-dilema, kurį sau nuolat kelia pasakotojas – ar įmanoma apskritai gyventi, niekur, niekada ir niekam nenusileidžiant nei per nago juodymą? Ar tai, kad žmogus gali gyventi padorų gyvenimą, neparsiduodamas kaip Judas, tėra tik iš proto varanti iliuzija? Nuo visko bėgioti ir niekad neturėti kozirių – kiek ilgai žmogus gali šitaip gyventi? Tai bendražmogiški klausimai, liečiantys ne tik jo, kaip žurnalisto, profesiją. Galų gale prieinama išvados, kad greičiausiai žmogus gali gyventi, vadovaudamasis savo paties protu ir valia, tik tam tikrą laiką...

„Jei kas nors prieitų prie manęs ir paklaustų: „Ei, ponas Kempai, kokia jūsų profesija?“, aš atsakyčiau: „Na, suprantat, aš plaukioju drumstam vandeny, kol randu kokį nors stambų ir niekšingą objektą, o tada prie jo prisisiurbiu – gerą tiekėją, jei taip galima pasakyti, su dideliais dantim ir mažu pilvu. (...) Gera siurbžuvė tokio derinio ir ieško...“

Ponas Kempas neidealizuoja savęs. Knygos pabaigoje jis atvirai pripažįsta esantis būtent ši siurbžuvė su čiuptuvėliais ant pilvo, kuriais prisisiurbia prie ryklių. Kai ryklys sumedžioja grobį, siurbžuvė minta atliekomis. Bet tai netrukdo jam mėgautis savo pranašumu galvojant apie kolegas, spaudžiančius devintą prakaitą Niujorke, nenuleidžiančius akių nuo metro kamščių Brukline ar amžinai keiksnojančius vietinį klimatą Londone.

„Norėjau visiems jiems telegrafuoti: „Greitai atvažiuokit tšk romo statinėje vietos daug tšk darbo jokio tšk pinigai dideli tšk visą dieną geri tšk visą naktį dulkiniesi tšk paskubėkit kbl gali greitai užsiraukti tšk“ 

Įdomu, kas nevažiuotų gavęs tokį kvietimą?!

Taip ironiškai apie save ir plunksnos brolius kalbėjęs Hunteris S. Thompsonas žurnalistikos doktorantūros diplomą gavo paštu, patupdytas į koloniją už nedidelius, bet vertus cypės nusikaltimus. Nors Hunteris S. Thompsonas mėgdavo sakyti, kad kai niekas nepadeda, reikia kliautis paranoja, 2005 m. jis nusižudė savo namuose Kolorado valstijoje. Rašytojas garsėjo provokacinėmis akcijomis ir poelgiais. Jo knygos - reikšminga literatūros novacija, įtvirtinusi iki šiol mėgdžiojamą gonzo rašymo stilių, nutrinantį skirtumus tarp grožinės literatūros ir žurnalistikos, tarp rašytojo ir aprašomo subjekto.