Re/konstrukcija

Visi žino filosofijos postmodernistą J. Baudrillard’ą. Žinau ir aš. Ir iškraipytą jo pavardę vartoju kaip keiksmažodį: „Nusišneki kaip koks bodrijakras!“, „Po šimts bodrijakrų!“

2006 m. vasarą klaipėdietis S. Poškus lankėsi „Baltų lankų“ seminare Druskininkuose. Jo žodžiais tariant: „Susirinko ten Nastopka, Mažeikis, Žukas ir krūva filosofuojančių merginų. Ir jie Čiurlionio namelyje kraupiai protingai kalbėjo. Taip protingai, kad jų kalboje lietuviški buvo tik jungtukai ir jaustukai.“ Nežinau, ar šios knygos gimimą inspiravo tokia „intelektuali“ kelionė, ar ji jau buvo parašyta anksčiau. Žinau tik tiek, kad autorius dėkoja minėtajam J. Baudrillard’ui už terminą „simuliakras“, o savo knygą pavadina „smegenų beviltiškose vietose (suprask, šiknoje – C&P) ieškojimo vadovu jaunuomenei“.

Man apskritai imponuoja šis toli gražu ne visiems girdėtas autorius, rašantis griežtai neapibrėžto žanro kūrinėlius vaikams ir suaugėliams. Debiutavo 1991 m. poezijos PK, kuri vadinasi paprastai: „Eilėraščiai“, o po dvejų metų išleido eilėraščių knygą „Abejojimas eilėmis“ (taip sakant, suabejojo tuo, ką buvo parašęs). Dar sukūrė penkias ar šešias pasakų ir eilėraščių knygas suaugusiems vaikams ir porą knygų suaugusiems suaugusiesiems. Visos jos išleistos velniai žino kokiose leidyklose, todėl ne taip lengvai pasiekiamos („Re/konstrukciją“ užtikau visai netyčia mažame knygynėlyje).

Ši knyga – atviras ir nuoširdžiai vaikiškas šūksnis storoms tetulėms filosofėms ir įmitusiems dėdulėms kultūrologams, kad jų karalius nuogas. Tai žaidimo žaidimas, interaktyvi žaismė simboliais, terminais, sąvokomis, idėjomis, į kurią įsitraukęs skaitytojas (supriešintas su rašytoju) apgaunamas du, tris, o gal ir daugiau kartų. Taip sakant, paliekamas kvailio vietoje. Jei ko nesupratai – pats kaltas! (Autorius ne skaitytojas, o rašytojas ir veikalą parašė ne sau. Jis šio romano neskaitė, todėl kiekvienam asilui paaiškinti negali; p. 26)

Šiuo teksteliu nieko neaiškinsiu ir aš, nėra čia ko! Žinau, kodėl S. Poškus pasirašė ne savo pavarde, o slapyvardžiu „Autorius/redaktorius“, žinau, ką reiškia jo naujadaras „postulatras“. Bet nesakysiu. Pašvilpkit – skaitykit patys! Galiu tik pacituoti kelias itin patikusias vietas:
Pradžios pradžioje Žodžio nebuvo, buvo tik pradžios pradžios enigma (p. 7).

Intelektinės oogonijos dauginasi tolydžiai su žmonių populiacijos didėjimu (p. 31).

Gyvenimas susideda iš begalės paprastų dalykų. Paprasti jie tol, kol apie juos negalvoji, neeskaluoji, kol nepradedi skaldyti į sudedamąsias dalis. Tik pagalvosi, ir pradės darytis ir painūs, ir sudėtingi (p. 83).

Jei grūdelį, grūdelį, grūdelį, grūdelį, grūdelį, grūdelį padauginsi iš grūdelio, grūdelio, grūdelio, grūdelio, grūdelio, grūdelio, gausi... apsišikti, kiek daug grūdelių (p. 115).

Žmogus yra sąmoninga chaose atsitiktinai instaliavusiusio Viešpaties Dievo klaida, aktualizuojanti (realizuojanti) vienybėje egzistuojančių galimybių vektorių chaotišką sklaidą, arba dievišką kūrybos rezignaciją. Dėl to kai kas žmogaus egzistenciją vadina maja, arba sumaištimi (p. 136).

Žodžiu (tuo žodžiu, kurio nebuvo pradžios pradžioje), imkit šią „Re/konstrukciją“ ir susikonstruokit knygą patys. Užteks čia vaidinti skaitytojus!