Rašytojų mūzos

Dar viena knyga, skirta sudėtingiems ir nepapras­tiems kūrėjo ir likusio pasaulio santykiams. Rodos, Lietuvoje tokios knygos ypač naudingos, nes čia vis dar populiarus požiūris į kūrėją kaip į tam tikro lygio šventąjį, atliekantį ypatingą dvasinio auklėjimo ir sielos taurinimo misiją. Dėl to ir atsiminimuose ar antologijose rašytojai dažniausiai vaizduojami tik teigiamai, taigi jų portretai tarsi lieka nebaigti – juk visi žinome, kad rašytojas, kaip ir bet kuris kitas žmogus, turi ir ydų, ir keistų įpročių, ir dar visą tuntą racionaliai nepaaiškinamų savybių. Tokių „tamsiosios mėnulio pusės“ įžvalgų apstu šiame lengvu stiliumi parašytame rinkinyje.

Literatūrologai ir itin rimtai į literatūrą žvelgiantys skaitytojai, ko gero, pasipiktins, kad nederėtų taip smulkiai vaizduoti rašytojų intymaus gyvenimo ar skelbti jų netradicinės seksualinės orientacijos, kaip tai daroma straipsniuose apie didįjį Marcelį Proustą, Vilniuje gimusį Romaną Gary ar detektyvų meistrą Raymundą Chandlerį. Tačiau, sprendžiant iš visko, knyga skirta būtent plačiajai auditorijai, o ne mokslininkams ir literatūros specialistams, taigi pikantiški faktai tarsi nuleidžia adoruojamus genijus ant žemės ir padaro juos „artimesnius liaudžiai“. Vadinasi, ir labiau suprantamus, todėl galiausiai kursto susidomėjimą ne tik rašytojais, bet ir jų kūryba. O tai – nemenkas žingsnis siekiant skatinti tautiečius skaityti.

Autorė parinko daugybę gražių nuotraukų, kuriose šlovę pasaulyje pelnę prozininkai ir jų moterys atrodo ir oriai, ir nerūpestingai elegantiškai. Tiesa, komentarai primena žurnalo „Žmonės“ stilių, o pačios knygos kalba pabrėžtinai rafinuota, nors ir neišvengta žurnalistams būdingo „mėsinėjimo“. Kruopščiai skaičiuojama, kiek kainavo mylimosioms dovanoti papuošalai, ką gėrė Stefanas Zweigas prieš nusižudydamas, kaip patys rašytojai stengėsi susikurti genijaus aureolę, aktyviai bendradarbiaudami su spauda. Net pasirodė, kad dauguma jų į rašymą žvelgė kaip į pelningą verslą, o ne kaip į subtilią dvasios išraišką. Galų gale ir moterys (ir vyrai), kaip įsitikini, domėjosi kūrėjais dėl šlovės ar romantiško įvaizdžio visuomenėje: čia neradau nė vienos mūzų įkvėpto kūrinio citatos, apskritai apie rašytojų tekstus rašoma mažiausiai. O kalbant apie mūzas, pirmiausia aprašoma jų išvaizda, kilmė, profesija ir kerėjimo būdai: dauguma anaiptol ne dorovingų genijų mielai toms mūzoms paklusdavo.