Rašytojų kūjis

Ši knyga sudaryta straipsnių apie literatūra, skelbtų „Šiaurės Atėnuose“ rubrikoje „Verba de Verbis“ pagrindu. Ne vieną skandalą (kartais net šoką) literatūriniuose kuluaruose sukėlę ir peržengę įprastus tabu, ir netgi įprastas mandagumo ribas, straipsniai – tikras „Rašytojų kūjis“ – žiebė per palaimingai konformizmo, provincialumo, narsicizmo, vartotojiškumo nirvanoje skendinčią lietuvių literatūrą.

Castor & Pollux tekstai peržengia literatūros kritikos ribas, ir leidžia juos suprasti žymiai platesniame kultūros kritikos kontekste.

Šiais Naujojo Kanono laikais, kai esame dar nelaisvesni nei buvome Tarybų Sąjungoje, C&P funkcionuoja kaip mūsų pasąmonė, t. y. vienintelė vieta, kurioje per apsirikimą, išmonę ar literatūrinį sapną vis dar išlaikoma tiesos dimensija.

Audronė Žukauskaitė, filosofė)

<...> kad ir kaip nemėgau C&P, „Šiaurės Atėnus“ pradėjau pirkti tik dėl jų. Tai pastebėjau ne aš vienas – pirmiausia C&P reikėjo išmokti skaityti, o ne bandyti taikyti jiems kokius nors literatūrologijos, etikos ar estetikos kriterijų rėmus.

Valdas Kukulas, literatūrologas

Jokia recenzija čia nė nekvepia... Tiesiog plūstamasi, ir tiek. Poetas išvadinamas degradantu, paliegėliu, ekshibicionistu, pavargėliu, nusigalavusiu vargšeliu iš „fekalinės kultūros“ miesto Kauno...

Jūratė Stauskaitė, Šiaurės Atėnai

Viskas, taškas: pykinimo sindromas lietuvių literatūroje įtvirtinamas kaip dar nebūtas čia reiškinys. Nuo tualetų sienų jis persikėlė į viešą erdvę.

Jūratė Baranova, filosofė, Literatūra ir menas

Iki kokio lygio gali degraduoti nekultūringas požiūris į knygą.

Jonas Ūbis, Septynios meno dienos

Apie jį sakoma „jie”, nors tai veikiausiai vienas autorius, išpažįstantis šizofrenijos žanrą. Nelyg Deleuzą ir Guattari, jį kankina šizoanalizės konceptas. Dekonstruoti kultūrą, nuvainikuoti nekvestionuotino rango figūras, ieškoti aukso periferijoje, liaupsinti sėbrus ir sugėrovus - bet su sąlyga, kad saikingai, šiek tiek ir pasispardant. Tai labai ryški „šiandieninio kairiojo” kritiko pozicija. Kartais jis ir pats netyčia susipainioja tame, ką propaguoja. Kai parašo itin šlykščiai, bjauriesi juo ir mintyse keikiesi. To jis ir troško labiausiai. Tikslas pasiektas. Deja, tenka pripažinti, kad jis rašo vis geriau ir geriau; maža to, dirba tą neišliekantį, tačiau kiekvienai epistemai privalomą avangardizmo atnaujinimo darbą. Su pykčiu ir iš pykčio.

Giedrė Kazlauskaitė, eseistė

Autorius ir jų kūrinius pašiepiantys epitetai Castor&Pollux tekstuose pasitelkiami dėl tikslo, kuris kalbos teorijoje vadinamas hiperbole, siekiant atkreipti dėmesį į aktualią literatūros kritikos problemą. Taigi būtų naivu, jeigu ne kvaila, už jų užsikabinus, bet neįsigilinus, neieškant atsakymo į klausimą „kodėl?”, daryti taip toli siekiančias išvadas. Maždaug tas pats, kaip perskaičius svaiginančiai nuodingas Camus arba Sartre’o knygas nušokti nuo Gedimino pilies bokšto.

Rytis Radavičius, Šiaurės Atėnai