Raštai: T. III

Visada mėgau senąjį, dar priešemigracinį, Aistį ir niekada nemėgau jo publicistikos. Tai buvo geltonoji literatūrinė spauda.

Vis dėlto ji kandi ir tiksli, negailestingos charakteristikos ir geras stilius…

„Viena ar kita mintis gal knygoje atrodys aštroka…“ – lyg atsiprašydamas sako prakalbos autorius. Tačiau tai yra gero poeto privilegija – turėti tvirtą nuomonę apie kolegas poetus ir šiaip autorius.

Džiugu, kad „Raštus“ leidžia išeiviai, ir gėda, kad J.Aisčio poeziją pamiršo tautiečiai.