Ramunių pievelė

Romano pradžia nukelia į tarpukario Angliją, į laikotarpį, kai visas pasaulis nerimastingai stovėjo ant II-ojo pasaulinio karo slenksčio. Po trumpos įžangos pasakojimas persikelia į 1980-uosius, visų romano herojų kelionę į bendro draugo laidotuves. Kūrinys neturi nuoseklios siužetinės linijos – pasakojimas šokinėja tarp dabarties bei karo prisiminimų. Toks dėstymo stilius verčia įsijausti, įsigilinti į siūlomą tekstą, kitaip tampa labai sudėtinga suprasti minties šuolių esmę, atsekti priežasties ir pasekmės ryšius.

„Ramunių pievelė“ mane sudomino tuo, kad apie karą prabyla moteris, o dar svarbiau, kad Mary Wesley kūrinys lyginamas su Remarko kūryba, kurios pati esu karščiausia gerbėja ir mylėtoja. Knygos aprašymas, pateikiamas ant daugelio egzempliorių viršelių kiek nuvylė, nes nei rašymo stiliumi, nei aprašomų įvykių dramatiškumo perdavimu, minties gelme, kūrinys iš tolo neprilygsta Remark‘o darbams; bendra tarp jų tik tiek, kad abu rašo apie karą, o didžiausias atotrūkis, manau, tame, kad Remark‘as pats dalyvavo karo mėsmalėj, tuo tarpu Mary Wesley dalyvavimas buvo pasyvus, tai didžiaja dalimi sąlygojo skirtumus abiejų autorių kūryboje.

Mary Wesley romane karas yra pateikiamas daugiausia per civilių žmonių patirtį. Knygoje nėra tragiškų fronto įvykių aprašymo, ištiškusių smegenų ar išdarkytų vidurių iliustracijų, bet yra lūdni fiziškai ir psichologiškai sužlugdytų žmonių likimai, atimta vaikystė, priverstinai išskirtos šeimos. Atskleidžiama, kaip beprotiškai žmogus kartais gali pasielgti, kai nėra tikras dėl savo ar artimųjų likimo, rytdienos. Daugybė vardų, giminystės ryšių, meilės trikampių ar net šešiakampių, iš pirmo žvilgsnio sukuria paviršutiniškumo įspūdį tuometiniams žmonių santykiams, bet žingsnis po žingsnio prieinama prie gelminių išgyvenimų, tikrosios pasąmoninės patirties. Helena pasirodo nebuvo kietaširdė, šaltakraujiškai suluošintą vyrą apgaudinėjusi moteris, karas jai buvo saviraiškos galimybė, leidusi atsiskleisti kaip puikiai verslininkei, ištrūkti iš slegiančios rutinos; Kalipsę karas išmokė mlėti; o Sofi daugaiu nei 40 metų laukė mylimojo.. Galiausiai iš mažų smulkmenų susideda visas paveikslas ir tai, kas romano pradžioje kėlė šypseną, kaip paviršutiniškos ir linksminančios detalės, pasirodo buvo sąlygota gilių išgyvenimų.

Mary Wesley romane nėra laiko širdį draskantiems verksmams, liūdesiui. Kūrinyje jaučiama stipri ryžto, drąsos dvasia – „Kalipsė pagimdo sūnų griuvėsiuose“, „...abu Poli tėvai žuvo per lėktuvų antskrydį...“, „...Valteris žuvo mūšio lauke...“. Šie baisūs įvykiai konstatuojami kaip faktai, prie kurių ilgiau neapsistojama, kurie išsamiai nėra analizuojami, jie naudojami labiau kaip iliustracinė medžiaga, pabrėžianti liekančiųjų žmonių stiprybę išgyventi, judėti į priekį, naujus iššūkius.

Visų, gyvų likusiųjų, kurie leido nerūpestingas atostogas ramunių pievelėj susitikimo po daugelio nesimatymo metų vieta ir tikslas labai simboliški – bendro visų draugo, Makso, laidotuvės. Muzikantui Maksui tenka jungiamosios grandies tarp visų išsibarsčiusių likimų vaidmuo, kuris savo laiku buvo daugelio moterų guodėjas. Jo laidotuvės tampa paskutine simboline vieta, kur visi, kažkada buvę artimi gali susitikti ir dar kažką pakeisti gyvenime. Makso mirtis, gijos nutraukimas tarsi pabrėžia, kad daugiau progų gyvenimas gali nesuteikti, todėl sprendimą priimti reikia būtent dabar.

Pabaigai dar galima būtų pridurti, kad vėlgi skirtingai nuo Remark‘o romanų, kurie dažniausiai baigiasi liūdnai, M. Wesley pradžiugina pozityviu finalu. Visi kūrinio veikėjai gauna, ko kažkada buvo norėję, apie ką svajoję – Kalipsė lieka turtinga našle, Poli laiminga užauginusi du vaikus, o Sofi su Oliveriu galiausiai kartu. Man, romano skaitytojai ir vertintojai, lieka gilus jausmas, nepaaiškinamas graudulys dėl prarastos kartos, pyktis dėl karo atneštų negandų bei stiprus karo koreguojamo gyvenimo būdo suvokimas.