Ragana ir lietus

Šiandienos literatūriniame gyvenime vis didesnį vaidmenį atlieka lietuviškieji grožiniai kūriniai. Jie vis dažniau verčiami į įvairias užsienio kalbas, o jų autoriai tampa žinomi ne tik tėvynėje, bet ir svetur.

Jurga Ivanauskaitė – viena tokių kūrėjų – yra parašiusi keletą novelių bei romanų ir įmynusi gilią pėdą šiuolaikinės literatūros kelyje.

„Ragana ir lietus“ – ne pirmas jos kūrinys, kurį esu skaičiusi. Pabandysiu pažvelgti į tuos romano aspektus, kurie padaro jį vieninteliu, palikusiu tokį gilų ir neišdildomą įspūdį.

Romano pavadinimas parinktas neatsitiktinai. Ragana – epitetas, dažniausiai vartojamas norint apibūdinti pagrindines romano moteris. Esu skaičiusi, jog rusų kalboje žodis ragana yra kilęs iš veiksmažodžių kerėti, žinoti. Visais laikais raganomis buvo vadinamos tos moterys, kurios labiausiai traukdavo vyrų dėmesį tiek savo žiniomis, tiek aistringa išvaizda ar iššaukiančiu elgesiu.

Jurgos Ivanauskaitės herojė – protinga, tačiau labai jausminga, aistrų kupina moteris. Autorė vaizduoja trijų skirtingų istorinių laikotarpių metu gyvenusias asmenybes (Marija Magdalietė -  Naujojo Testamento, Marija Viktorija – inkvizicijos, o Viktorija – dabartiniais laikais), tačiau visas jas ir jų likimus, o gal greičiau meilės istorijas, suvienija žodžiu ragana, čia jau tampančiu tarsi „diagnoze“.

Drįsčiau teigti, jog Marija iš Magdalos, Marija Viktorija bei Viktorija – viena ir ta pati moteris, tam tikra reinkarnacija, kadangi visi jų sprendimai ir patirti išgyvenimai yra skirtingi vienas nuo kito tik aprašomajam laikotarpiui būdingais terminais, žodžiais. Šis savotiškas deja vu jausmas, apėmęs mane jau kūrinio pradžioje, neleido atsiplėšti lig pat jo pabaigos.

Tokiu pačiu principu kuriami ir moterų gyvenimą įtakojančių stipriosios lyties atstovų paveikslai. Kiekvienas kunigo Pauliaus žingsnis praeityje jau buvo žengtas Povilo Paukštiečio, o dar anksčiau – Jėzaus Kristaus.

Vienybės jausmą romane sustiprina ir lietus. Kiekvienos moters likimo „kulminacija“ įvyksta lyjant lietui. Įdomus herojų požiūris į lietų – šis nuplauna nuodėmes geriau nei išpažintis, atlikta sakralinėse vietose pas jų mylimuosius (Jėzų Kristų, atsiskyrėlį Povilą Paukštietį bei kunigą Paulių).

Stebina ir tai, kad autorė drįsta kurti tokių asmenybių kaip Dievo sūnaus, Marijos Magdalietės, kunigo ar atsiskyrėlio stebukladario portretus, suteikdama jiems ne visai priderančio (mūsų suvokimu) jausmingumo, aistringumo, netgi savotiško gašlumo, atsiskleidžiančių meilės, ginčų, lytinių aktų scenose. Guardian Books Review rašoma: „Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus“ buvo leidžiama pardavinėti tik sekso prekių parduotuvėse (tai padarė romaną bestseleriu).“

Netradicinės, stiprios asmenybės, savitas J. Ivanauskaitės pasakojimo stilius – vienetai iš daugybės akstinų, skatinusių mane keletą dienų nepaleisti iš rankų šios knygos. Su nekantrumu laukiu jos inscenizacijos kino mene.