Pusryčiai dviese

Algimantas Baltakis (gimė 1930m) - lyrikas, artimas A. Miškiniui. Bandęs išskelti poezijos kibirkštį ir iš negyvų dogmų, bet nepraradęs savo kelio: socialinio jautrumo, konkretumo, gyveniškumo. Į ankstyvąją Baltakio poeziją atėjo miestas, priemiestis, darbo kasdienybė, žaismingas meilės motyvas. Poetas siekė kalbėti be sureikšminimo, be pozos. Atvira smalsaus žmogaus saviraiška, nuoširdus lyrizmas, paprasta poetinė kalba – aiškios ir pastovios A.Baltakio kūrybos ypatybės. Be viešos kalbos, oratorinių intonacijų, poetui būdingos ir intymaus pokalbio gaidos. Atsiskleidžia ir paguodos, tylaus įsiklausymo į pasaulį ir save intonacijos.

Apie savo poeziją poetas yra sakęs: „Vengiu skambių žodžių. Noriu rašyti žmogui, tokiam kaip aš. Taurus paprastumas – didelė vertybė. Rašant, man du dalykai patys svarbiausi – emocija ir melodija.“ Ir išties, dauguma jo eilėraščių – paprasti, nuoširdūs, be subtilybių, suprantami ir priimtini kiekvienam skaitytojui, kokio amžiaus jis bebūtų. Lygiai tokia pati ir jo meilės lyrika. Neatsitiktinai ne vienas iš šioje rinktinėje spausdinamų eilėraščių, parašytų 1947-2004 metais, yra tapę dainomis.