Psichopatas

Roberto Blocho (Robert Bloch) „Psichopatas“ („Psycho“) - bene žymiausias pastarųjų dešimtmečių psichologinis siaubo romanas, pelnęs autoriui pasaulinę šlovę. Šis paslaptingas ir baugus įvykis Amerikos provincijos motelyje privers skaitytoją krūpčioti bei atidžiau žvelgti į kiekvieną sutiktą ir iš pažiūros nepavojingą žmogų.

Šis romanas buvo įkvėptas išprotėjusio Viskonseno miesto serijinio žudiko Edo Greino (Ed Grein) žmogžudysčių ir to meto įvykių, susijusių su jomis. „Psichopatas“ pasakoja istoriją apie Meri Krein (Marion Crane) nužudymą, kuri pavogusi didelę pinigų sumą iš savo darbdavio, norėdama tekėti už savo iki ausų įsiskolinusio mylimo vyro. Pakeliui pas jį, moteris užsuka į motelį, kur sutinka labai keistą šio motelio savininką Normaną Beitsą (Norman Bates), kuris be motelio rūpesčių globoja savo ligotą mamą, kuri šioje istorijoje yra ne vien tik patale gulinti sena moteris, bet ir antroji N. Beitso asmenybės dalis. Po pokalbio su juo, jis nusprendžia grąžinti pinigus ir kaip tik nuo šio taško prasideda beprotybė. Meri nužudoma, kaip ir detektyvas, Meri mylimasis ir sesuo, kurie bandė išsiaiškinti šios nelaimės priežastis, kurios veda tiesiai į žiaurias Beitso motelio paslaptis.

„Psichopate“ nagrinėjamos beprotybės, tam tikros dvilypės asmenybės sutrikimų temos. Normanas Beitsas visą romaną kovoja su dviem savo asmenybės pusėmis: jo ir jo motinos, kuri romano pabaigoje laimi: „Mama juos nužudė. Taip jis pasakė, bet tai buvo melas“. Tačiau asmenybės susidvejinimas, laikini pamišimo protrūkiai bei pseudo-šizofrenija yra gražus apvalkalas svarbioms žmonijos problemoms ir egzistencinėms temoms. Visi įvykiai persipina į vieną gėrio-blogio kontrastą: Meri nebuvo blogas žmogus, tačiau pavogė pinigus. Normanas nebuvo blogas žmogus, tačiau jo beprotybė, jo motina - jis žudė. Nors knyga ir skaitosi labai lengvai, ją pavadinčiau šiurpiulius keliančiu į popierėlį įvyniotu blogio ir gėrio jėgų kovos atvaizdu. Paskaityti prieš miegą tikrai verta.

„Tikroji pabaiga atėjo, kai stojo tyla“.