Procesas

„Procesas“ – 1925m. metais publikuotas F.Kafkos romanas, o gal tiksliau, iš to ką man teko patirti, „Procesas”, tai košmariškas, sukrečiantis, psichologiškai ir emocionaliai sekinantis kūrinys, kuris priverčia skaitytoją pasijausti menku, bejėgiu ir kaip niekad vienišu, prieš pasaulinę tvarkos sistemą.

„Nemaloni“ būtų taikliausias žodis, apibūdinantis šia knygą, kuri vis tik yra nenuginčijamas F. Kafkos kūrybos viršūnės taškas ir simbolis, simbolis, kuris atskleidžia žmogaus egzistencijos absurdiškumą.

Skamba iš tiesų atgrasiai, ar ne? Taigi, ar verta skaityti? BE ABEJO.

„Procesas“ unikalus tuo, jog skaitant šį kūrinį iškyla labai daug klausimų į kuriuos, tiesa, atsakymų nėra:

  „Kažkas, matyt, apšmeižė Jozefą K., nes, nepadaręs nieko bloga, jis buvo vieną rytą areštuotas“.

Tokia knygos pradžia iškart skaitytojui iškelia begales klausimų: už ką Jozefas K. yra areštuojamas? Kas tas Procesas? Ar tai sapnas? Blogiausia tai, kad Jozefas K. yra nemažiau pasimetęs negu skaitytojas. Tiesa, jis bando išsiaiškinti areštavimo priežastį ir domisi savo byla, netgi pasisamdo advokatą, tačiau proceso reikšmė ir dingstis yra sunkiai suvokiama. Jozefas K. dalyvaudamas teismo procesuose pamato, koks yra netvarkingas, nesistemingas ir absurdiškas biurokratijos pasaulis. Teismo salės yra perpildytos žmonių, į kambarį, kuriame vyksta procesas, Jozefą atveda moteris, kuri tame pačiame pastate plauna rūbus. Kad ir ko imtųsi Jozefas K., jis neturi šansų būti išteisintas. Taip pat procesas paveikia jo gyvenimą: jis darbe galvoja tik apie bylą, palaipsniui ima blogėti jo sveikata, bendradarbiai ir aplinkiniai į jį žiūri įtariai, nes jis yra patekęs teismo akiratin.

Bandydamas ieškotis pagalbos, kaip išvengti arba bent jau atidėti procesą, Jozefas K. susiduria su įvairiais žmonėmis, kurie duoda jam visokių patarimų. Geriausiai viso kūrinio temos absurdiškumo situaciją nusako kunigo žodžiai:

„Nebūtina viską priimti kaip tiesą, tai reikia priimti kaip būtinybę”

Taigi, Jozefas K. tik eilinis, nereikšmingas žmogelis, atsidūręs ir negalintis nieko padaryti prieš biurokratijos mechanizmą. Kaltas be kaltės, nes juk kažkas turi nešioti kaltę ant savo pečių.

Mano rekomendacijos būtų tik pačios didžiausios, ne tik dėl to, jog ši knyga yra aktuali  nūdienų žmogui, ir netgi ne dėl to, jog galbūt ne vienas iš mūsų esame atsidūrę tokioje situacijoje, kaip Jozefas K., kai jautemės menki prieš valdžia ir įtakingesnius žmones, be viso to šis kūrinys įrodo F. Kafkos, kaip genialaus rašytojo sugebėjimus ir palieka viduje keistą, nemalonų jausmą, su kuriuo susigyveni ir, kuriam galų gale dėkoji už akių atverimą ir pažadinta abejingumo jausmą pasauliui, kuris toli gražu nėra teisingas.