Procesas. Novelės

„Esu visiškai susitelkęs kūrybai. Kai mano esybė pajuto, jog rašymas man yra vaisingiausia gyvenimo kryptis, viskas pakrypo tik į tai, „atsijungė“ visi sugebėjimai, susiję su kūno, valgymo, gėrimo, filosofinių apmąstymų ir pirmučiausia su muzikos džiaugsmais. Visose šiose srityse ėmiau nykti. Tai buvo būtina, nes mano jėgos apskritai buvo tokios menkos, jog tik smarkiai sutelktos galėjo tarnauti rašymui. Tikslą rašyti, žinoma, atradau ne tik savarankiškai ar kaip nors sąmoningai; jis pats atsirado, ir dabar jam kliudo tik kontora, bet kliudo iš esmės“.

iš F.Kafkos dienoraščio

Be jokios abejonės, austrų rašytojas Franzas Kafka yra vienas iš modernizmo pradininkų ir savičiausių XX a. rašytojų. Jo pasaulis kupinas grėsmės ir nenusakomos baimės, kuriame tikrovė pinasi su fantastika, tragizmas – su grotesku, kasdienybė – su mistinėmis vizijomis. A.Camus „Sizifo mito“ priede apie jį rašė: „Visas Kafkos menas glūdi gebėjime priversti skaitytoją perskaityti kūrinį iš naujo. Jo atomazgos arba jų nebuvimas perša aiškinimus, tačiau neišsako jų tiesiogiai, ir norėdamas įsitikinti jų pagrįstumu, skaitytojas turi perskaityti pasakojimą dar sykį, pažvelgdamas kitu aspektu“. Rašytojo kuriamas pasaulis neišsemiamas. Tai tarsi „neegzistuojančio pasaulio fotografijos“ ar tiesiog „fantastinis realizmas“, kur į kasdienę, iki skausmo pažįstamą tikrovę, įsiveržia iracionalus pradas, apnuoginantis pačias slapčiausias, intymiausias žmogaus dvasios kerteles. Net ir jo personažai yra paženklinti šia dvilype žyme – neretai jie net ne žmonės, o keisti sukryžminti padarai: žmogus-vabalas („Metamorfozė“), žmogus-beždžionė („Pranešimas akademijai“) ar tiesiog menki sociumo sraigteliai, žmonės nieko nesakančiais vardais („Procesas“). Žmogaus gyvenimą Kafka vaizduoja kaip amžiną mįslę, kaip nesibaigiantį klaidžiojimą labirintu, kaip procesą, kuris vieną dieną nežinia kodėl-kaip-už ką prasideda ir lygiai taip pat nutrūksta. Šiuos, jau klasika tapusius tekstus, galima skaityti ir kaip socialinę modernios visuomenės kritiką, ir kaip nuasmeninto žmogaus tragediją, ir kaip poetines paraboles, ir kaip nevilties šauksmą nežinia kam, ir kaip... Kiekvieną kartą iš naujo skaitydamas F.Kafkos tekstus gali suprasti juos naujai. Tai, mano supratimu, prabanga.