Prey

Nevados dykumoje vykdyto eksperimento pasekmės buvo siaubingos. Nanodalelių – mikrorobotų debesis prasismelkė į aplinką iš laboratorijos. Šis debesis – reproduktyvus, galintis daugintis, autonomiškas ir sparčiai mutuojantis netikėta linkme. Jis – protaujantis,  vystosi ir mokosi remdamasis patyrimu. Faktiškai ir praktiškai – jis gyvas.
Nuo pat pradžių debesis buvo užprogramuotas kaip grobuonis. Jis greitai progresuoja ir, su kiekviena valanda, tampa vis protingesnis ir pavojingesnis.

Visi bandymai sunaikinti debesį buvo nesėkmingi.

Ir mes tapome grobiu...

***

Eilinis Crichton'o techno trileris. Pasakiau „eilinis“? Tik todėl, kad neįmanoma atsiplėšti. Kaip ir „Laiko linija“. Jei auditorijai įdomu, didelę ir storą knygą (ne paperback‘as!) angliškai perskaičiau, kol parskridau iš Vancouver'io į Vilnių. Prisiminus komentarus po „Laiko linijos“ recenzija, kur kažkas nerado „fantastikos“ – užbėgsiu už akių: nei viena iš šių knygų nėra mokslinė fantastika. Techno trileris – geriausias apibūdinimas. Žinoma, su mokslinės fantastikos elementais – kaip, kad kelionės laiku „Laiko linijoje“, arba kol kas tik beužgimstančios nanotechnologijos „Grobyje“.

Kaip ir visada, autorius labai gerai pasiruošęs. Visi faktai paremti ir papildyti mokslinėmis nuorodomis. Šiame romane užkabintos naujos ir sparčiai besivystančios sritys – biotechnologijos ir nanotechnologijos. Prisiminus, kad autorius turi universitetinius antropologijos ir medicinos daktaro laipsnius, neverta ginčytis, kad tikrai žino, ką rašo, o visa rašliava paremta moksliškai, logiškai ir perteikta labai tikroviškai. Ir visai neatrodo, kad tai negalėtų vykti šiais laikais, kažkur slaptame laboratorijų komplekse Nevados dykumoje. Anokia čia fantastika, pasakytumėt...

***

Biotechnologijų kompanija bando pritraukti daugiau investuotojų sukurti naujoms technologijoms, taikytinoms medicinos tyrimams – kuriamos netgi ne mikroskopinio, o molekulinio ir submolekulinio dydžio kameros, kurios, valdomos radijo bangomis ir magnetiniais laukais, galėtų keliauti kraujagyslėmis, venomis, neskausmingai patekti į visus žmogaus organus jų nepažeidžiant. Tai būtų prasiveržimas mokslo srityje. Ir, nors technologija puikiai pritaikoma kasdieniniame gyvenime, visa tai – butaforija.
Minėta biotech'o firma slaptame laboratorijų komplekse Nevados dykumoje jau seniai gamina nanokameras. Pentagono užsakymu. Tačiau rezultatas nepatenkina užsakovų – papūtus stipresniam vėjui nanokamerų debesis nupučiamas ir išsklaidomas. Todėl mokslininkai surizikuoja: nanokameros yra patobulinamos – dalelėms suteikiama atmintis, šioks toks saulės energijos akumuliatorius, ir jų debesys paleidžiami į aplinką „pasimokyti“...  Sąmoningai išleidžiami. Mikrorobotų elgesys paremtas minios elgesio ir minios psichologijos principais. Kodėl debesis? Paprasta: daug molekulės dydžio kamerų „susiorganizuoja“ į vieną didelę kamerą. Mūsų daug ir mes - jėga... Kūrinyje ištisi skyriai skirti minios/bandos/spiečiaus ir/ar būrio „BEHAVIOURISM‘o“ (radau tokį lietuvišką terminą!!!) nagrinėjimui. Viskas logiška ir nenuginčyjama. Vienas molekulės dydžio robotas – nematomas netgi mikroskopu ir bejėgis. Debesis – jau jėga. Jau seniai egzistuoja „Dirbtinis protas“ (Artificial Intelligence) – tokiu principu sukurtos programos įdiegiamos ir mūsų mikrorobotui. Kad mokytųsi. Kai nesuskaičiuojama jų daugybė susiburia į debesį, jie pradeda vadovautis minios mentalitetu. O kad sustiprintų tikslo siekimą, debesis remiasi grobuonies-aukos egzistencijos principais – užbaigus ciklą, programa negrįžta į pradžią, o analizuoja ir ieško efektyviausių kelių, kaip surasti naują auką/tikslą, kiekvieną kartą vis efektyviau. Debesies paleidimas į aplinką pilnai pateisino tikslus. Mikrorobotai išsivystė ir patys be jokios pagalbos puikiai atliko pamokas ir netgi pranoko lūkesčius. Tik... vienas bet. Jie atsisakė paklusti pirminei programai ir tapo nevaldomi. Baisiausia tai, kad juos veda grobuonių instinktas. Ir, kadangi reprodukcijai ir dauginimuisi reikalingi baltymai ir angliavandeniai, auką nesunku nustatyti...

***

Puiki kūrinio kompozicija paverčia jį neatremiamu – pasikartosiu – neįmanoma atsitraukti. Pagrindinių aplinkų nedaug: pagrindinių veikėjų namai ir laboratorijų kompleksas dykumoje. Masinių scenų taip pat nėra – viskas kuriama pagrindinio veikėjo akimis – taigi – jo šeima, bendradarbiai, kurių visai ne velnio tuzinas – nesunku prisiminti visų vardų ir net pareigų.

Daugybė mokslinių biologinių ir medicininių terminų (vėl prisiminkime – autorius – medicinos daktaras). Tačiau kiekvienas terminas aiškiai ir suprantamai pakomentuotas visiems žinomais pavyzdžiais iš gyvosios gamtos gyvenimo. Parazitavimas, virusai, simbiozė... Debesis – bičių spiečius ir pan. Viskas aišku ir nesudaro jokių sunkumų paprastam skaitytojui. Galima netgi pasijusti biotech'o ir nanotechnologijų ekspertu. Ir knygos skaitymas einasi kaip per sviestą.

Veiksmas vyksta tik keletą dienų. Ir, kuo toliau – tuo intensyviau, kol, galų gale, tiesiog sprogstamu tempu. Patikėkit – tai prikausto.

Šiek tiek pasigedau kai kurių personažų detalesnio aprašymo – labai greitai viskas įvyko. Užbėgsiu už akių – pagrindinio herojaus žmona, beje, yra tos biotech'o firmos viceprezidentė, o artimas draugas – projektų vadovas. Ir, netikėtai pačiam sau – pasigedau šiek tiek šeimyninės idilijos, ir gilesnių aprašymų. Bet, kaip ir minėjau – tempas – tiesiog sprogstamas, nebuvo kada. Ir, galų gale – ne apie tai knyga...

Kaip kad ir visi tikimės – istorija baigiasi sąlyginai laimingai. Pagrindinis herojus randa būdų, kaip sunaikinti mutavusius mikrorobotus, nors, žinoma, neapsieinama be žmonių aukų. O kadangi veikėjų nedaug – žūsta veikėjai, su kuriais užmegztas skaitytojo emocinis ryšys – klasiškai išspaudžiama ašara. O intrigai sustiprinti, paliekamas abejonės šešėlis – pasaulis platus ir didelis, o niekas tiksliai nežino, kiek nanodalelių dydžio bio-mikro-robotų pateko į aplinką...

***

„Ar tik žmonija nepasistatė sau išankstinio antkapio... Labai tikiuosi, kad klystu. Gal mums dar pasiseks...“

***

Visas kūrinys – svarbus klausimas sau ir žmonijai. Vaizdžiai pailiustruotas pavyzdžiais ir nuorodomis į praeities kartų padarytas klaidas. Azimov'as tam tikra prasme bandė įspėti apie tai ir įsivaizduoti žmonių ir robotų bendrą egzistenciją. Crichton'as – ne toks švelnus. Arba sunaikinkime šį vaisių užuomazgoje, arba nustatykime aiškias ribas. O šiame kūrinyje aiškiai ir užsispyrusiai klausiama: ar sunaikinsi tai, ką pats sukūrei? Net jei ir pats tampi grobiu, savo kūrinio auka...

P.S. Ideali medžiaga kino filmui. Aplinkų nedaug, veikėjų nedaug, visi – ryškios asmenybės. (Prisiminkite „SFERĄ“). Tik čia – apstu veiksmo. O jau kokį SPIEČIŲ galima sukurti pasinaudojus 3D pagalba – my oh my... Žinoma – būtina gera prodiuserių ir režisierių komanda. Kad sukurtų atitinkamą įtampą. Sakyčiau, trilerių ir siaubiakų specialistai čia irgi praverstų....