Tai antroji Galinos Dauguvietytės knyga, sudaryta Ingos Liutkevičienės. Ši knyga – it pašnekesys. Neskubrus, bet emocingas. Kalbamasi apie viską: jaunystę, tėvus, meilę, darbą, viską, kas sudaro žmogaus gyvenimą. Apie praeitį ir dabartį.
Labiausiai patraukia autorės požiūris. Ji tikrai neieško žodžio kišenėje, ji gali pašiepti kitus, tačiau nepamiršta ir savęs. Dauguvietytė atvira ir sąžininga, negailestinga ir romantiška. Todėl noromis nenoromis imi įsiklausyti ir žavėtis.
Dauguvietytės žodis sodrus ir gyvas, prikaišiotas tarpukario ir pokario svetimžodžių. Skaityti ją vienas malonumas. Ir mokytis išminties bei gyvenimo džiaugsmo.
„Tik dabar pajutau, kad esu stipri, ir dėl to savimi didžiuojuosi. Negalima prarasti energijos, leisti sau pradėti aimanuoti ir, kaip dabar madinga, nugrimzti į depresiją“.