Poezijos pavasaris 2007

Atiduodami pasauliui, ką turite
geriausio, rizikuojate likti nuogi.
– Vis dėlto duokite tai, ką
turite geriausio!

(Iš Motinos Teresės knygos
„Visai paprastas kelias“)

Ką liudija, kokią „gerąją naujieną“ praneša pasauliui 2007 m. „Poezijos pavasario“ almanachas? Perskaičiusi supratau – vis mažiau dabartinėje poezijoje išorės, paviršiaus, žodžių ekvilibristikos (jie ženklesni jaunųjų ar internetininkų tekstuose), vis giliau leidžiamasi savęs – veidrodžio – pasaulio – pažinimo keliu. Prigimties pasaulis ir pasaulio prigimtis – dvi briaunos, ties kuriomis susitinka kūrybai atisveriančiųjų laikas.

Valdas Daškevičius, šiųmečio almanacho sudarytojas, tebūna ramus: nepulsiu, „neėsiu“, nemenkinsiu, nežeminsiu, nesakysiu, kad vėl „nieko nepadaryta“.

„Almanacho temą – „Prigimties pavidalai“ – lėmė visuotinumo siekis, noras nevaržyti dvasios judesio bei raiškos“, – taip knygos temos pasirinkimą motyvavo sudarytojas, kviesdamas atsiliepti poetus, literatūrologus, eseistus. Tema universali, pernelyg autorių nevaržanti ir negąsdinanti, nes juk visiems akivaizdu, kad kūryboje nuo savosios prigimties toli nepabėgsi, nebent stengtumeisi imituoti ne tik savo poeziją, bet ir patį gyvenimą. Kokia galima tokių imitacijų sėkmė ir trukmė – paslaptingas reiškinys, nes yra tekę skaityti autorių, kurie daug metų imituoja savo strofomis vieną ar kitą stilių, poetinę mokyklą, pasitelkdami (-os) ne tik skaitytojams jau atpažįstamus įvaizdžius, eilėraščio konstravimo „techniką“, bet tarsi ir „įaugdami“ į svetimą kamieną, nes savasis taip ir neužaugo. Reikia pripažinti, kad tokių kūrybos imitacijų 2007 m. „Poezijos pavasario“ almanache santykinai nedaug.

Ar „Poezijos pavasario“ almanachas – kolektyvinis darbas, ar greičiau jau – autorinė sudarytojo knyga? Nelygu kas kokį vaidmenį sau pasiskiria. Kai almanacho sudarymo atsakomybė jau nebe pirmi metai iš esmės atitenka vienam žmogui, manau, sudarytojas vargiai išvengs „spektaklio režisieriaus“, o tiksliau kalbant – knygos režisūros pareigų. Mes juk žinome, kad talentingas režisierius geba pastatyti jaudinantį ir įsimintiną, konceptualų vaidinimą net ir su nelabai garsiais, o neretai tiesiog žiūrovų ir teatro mylėtojų dar neatrastais aktoriais. Ar įmanoma šitą modelį taikyti poezijos almanacho sudarymui? Manau, iš dalies. Sudarytojas negali kilstelėti poezijos, tos, kuri šiandien kuriama, lygmens. Tačiau jis gali labai daug: parengti konceptualų leidinį, neįsileisti į knygą pseudoautorių ar paraautorių. Sudarytojas pajėgus sukurti ne metų sąvadą, bet Knygą – motyvuotą, turinčią ir išlaikančią vidinę įtampą, kur iškalbingi ne tik pavieniai segmentai (autoriai), o visuma. Knygą, kurios nesinorėtų išardyti, išbarstyti ir perdaryti.

Ar sukūrė tokią knygą V. Daškevičius? Mano širdžiai, akims ir protui – taip. Manau, jis pateisino donkichotišką savo užmojį – ryžtis suburtais tekstais teigti savąją idėją. Kad ir kokia abstrakti iš pirmo žvilgsnio ji gali pasirodyti. 2007 m. „Poezijos pavasario“ almanachas s k a m b a. Ir ne vėjyje plazdenančiais egzotiškais skambalėliais, o gelmės sąskambiais. Toji gelmė veriasi kiekviename puslapyje. Vienas autorius antrina kitam, pastarąjį pratęsia ir jam atitaria trečiasis, ketvirtasis... Įtikina „Prigimties pavidalų“ tikrumas, vitališkumas. V. Daškevičius neleidžia plūduriuoti paviršiumi. Nyrama gilyn. Ar sudarytojas galėjo su gaunamais ir turimais eilėraščiais pasielgti dar kaip nors kitaip? Be abejo. „Beklausiui“, neturinčiam etinių ir estetinių kriterijų sudarytojui tai būtų vienas juokas. Užtat koks „ne juokas“ ištinka nuo pirmų temos paskelbimo dienų būsimąjį almanacho sudarytoją, turbūt niekam aiškinti nereikia. Užtenka pasklaidyti kelerių metų „obalsius“ spaudoje po „Poezijos pavasario“ almanacho pasirodymo, kad susivoktumei, koks kamikadzės likimas pasitinka almanacho sudarytoją, vos jam pasiskelbus juo esant. Ir vis dėlto – gerbiu. Jei ne tokie literatūros kamikadzės, galbūt jau galėtume paneigti ir pačią poeto prigimtį – būti nuolat užribiuose. Nes nežinia, ar iš biurgeriško vartotojiškumo ar snobiškos arogancijos kažin kas vertingo literatūroje atsirado.

Tai viena šio medalio pusė. Prie jos galima prikabinti ir pasamprotavimus apie adekvatų ar neadekvatų atlygį poetams už posmus. Tai skaudi tema rašantiesiems. Kai prašai eseisto ar prozininko (kad ir poeto) parašyti viena ar kita tema almanachui esė, jautiesi tikras (-a) kiaulė, nes negali į klausimą „o kiek mokėsite?“ atsakyti nieko konkretaus. Užsakytojas jaučiasi vos ne sukčiumi, kažką ima vapėti apie bendrą sunkią rašytojų padėtį. Kažin kodėl daug drąsiau siūlyti skelbti geriausią (ir dar būtinai nepublikuotą) poeziją! Na, tarkime, už sąlyginį užmokestį – „Poezijos pavasario“ almanachą... Nors yra buvę, kad būtent dėl šios priežasties poetai atsisakė duoti eilių. Bet tai išimtys. Tikrai žinau, kad visai kitokią šlovę yra pelnęs „Poetinio Druskininkų rudens“ almanachas: dažnai tekdavo girdėti nepatenkintų balsų, kad į pastarąjį priimamas ir kviečiamas tik „elitas“. Gal publikuotis PDR almanache solidžiau jau vien dėl to, kad dalyvauji tarptautiniame leidinyje? Betgi „Poezijos pavasario“ almanachas taip pat tarptautinis, tik be anglų ar kt. kalbų.

Ir dar viena eretiška mintis: kiek būtini yra esė ir literatūros apžvalgos „Poezijos pavasario“ almanache? Ar verta juos spausti per jėgą, vien iš tradicijos? Žinau, kad ne vienas poetas (sic!) almanacho telaukia vien dėl literatūrinių prisiminimų, apžvalgų ir esė. Gal mes „atsivalgėme“ tautiečių poezijos ir gurmanišką mūsų skonį jau mažai kas betenkina? Nenorėdama sumenkinti proza rašomų tekstų ar jų nuvertinti, vis dėlto laikyčiausi nuostatos, kad „Poezijos pavasario“ almanache visų svarbiausia – pati poezija, o jau tik paskui – prisiminimai, dienoraščiai, refleksijos, esė. Kaip pauzės ir tiltai poezijai tekėti. Ir tik tiek, kiek jie atliepia tų metų almanacho temai.

2007 m. almanache beveik visus dienoraštinius tekstus, literatūrologines įžvalgas, esė perskaičiau pagaviai ir neužsikirsdama. Ir veik visi nesustabdė poezijos tėkmės ir jai nesutrukdė. Nei įvadinis Jūratės Baranovos straipsnis „Poeto (autorefleksija): kas poezija man?“, nei (ypač!) Viktorijos Daujotytės fragmentai iš knygos „Literatūra ir patirtis“, nei Dalios Jazukevičiūtės „Moteris pasiilgsta maišto“, kaip ir Marcelijaus Martinaičio „Iš užrašų sąsiuvinio“ ar Kęstučio Navako dienoraštinės „Juodraščio paraštės“. Ar Vitalijos Pilipauskaitės įžvalgos straipsnyje „Gamtiškosios moters prigimties pėdsakais“. Tačiau, nepaisant minėtų tekstų analitiškumo, asmeniškumo, dienoraštiškumo ir įtaigos, jų suteikiamų pauzių ir stabtelėjimų ties skaitančiojo „aš“, vis dėlto nemanyčiau, kad pagrindinis sudarytojo tikslas turėtų būti sužvejoti kuo daugiau būsimam almanachui prozos intarpų. Galima, bet ar būtina?..

Jei almanachą įsivaizduotume kaip riedantį traukinį, suvaldyti tokį sąstatą su daugiau kaip 80 vagonų (atsiprašau, autorinių tekstų) – iš tiesų beprotiškas uždavinys. Valdas jo nepabūgo. Ir gerai padarė. Ne per seniausiai kalbintas savaitraštyje „Literatūra ir menas“ , „Poezijos pavasario’ 2007“ sudarytojas aiškino abėcėlinio sudarymo motyvus. Tiesa, jau buvo dėl tokio principo, kaip per lengvo ir niekuo neįpareigojančio, spaudoje užsipultas. Štai būtent ties šiuo sudarymo aspektu ir noriu stabtelėti.

Taip modeliuojant knygą, įvyko kai kas netikėto. Gal ir paradoksalu, bet visa almanacho partitūra, išdėliota abėcėlės principu, skamba. Skamba ir tema, ir potemės. Frazės ir parafrazės. Vieno poeto eilės almanacho temos „kraują“ perpila kitam. Skaičiau ir negalėjau patikėti: subtilus, įtikinantis dialogas. Orkestruotė. Ir niekaip neįtartumei, kad toji orkestruotė atsitiktinė. Nes tokia ir nėra.

Laikas

Laikas, trupąs tarp pirštų, verčiantis „bėgti namo“, greičiausiai – į tikrąjį, vienintelį „aš“. „Tiek nupliko pasaulis / kad aš atsivėriau // barška liepteliai / daužomi laiko / išskrido“ (Gintaras Bleizgys).

Laikas poetui tapatus kalbai: „lapkritis: tu / bejėgis prieš kalbą / rūdijančio lapo tyla“ (Alius Balbierius). Tapatus vandeniui.

Laikas moko atsiriboti nuo neišvengiamai kasdien lenkiančios prie žemės patirties. „Į senatvę daug mieliau klausausi / girių šlamesio, ūkimo pelėdžiukų“ (Algimantas Mikuta).

Mažiausioji sekundė it negailestingas budelis nuolat švysčioja švytuokle: „Kai, išgirdusios dūžį: baigiau, / sekundės subėga į būrį, / Jau laiko nebūna daugiau / Negu jo gyvenimas turi“ (Stasys Jonauskas). Kitam poetui laikrodis prilygsta ešafotui, o rodyklės „susikryžiuoja, išsiskiria, / suknežindamos dar vieną sekundę“ (Julius Keleras). Trečiajam – „Laikas galbūt yra pramanytas ratas, o erdvė – tik atstumas tarp jungo ir kaklo“ (Kerry Shawn Keys).

Vanduo

Šiame almanache prateka ir laiko „laidininkas“ – vanduo: „Būti vienam / būti prie juodo vandens / šešėlių“ (G. Bleizgys). Vanduo it veidrodis atgręžia stabtelėjusiojo žvilgsnį savęsp. (Beje, veidrodžio – amžinybės motyvas nuolat blyksteli knygos puslapiuose). Vanduo – amžinybės veidrodis: „greitas vanduo / tavo veidą / įgudusiais dygsniais / užado“ (eilėr. „Ofelija“, Evaldas Ignatavičus ). Vanduo – ne tik kaip kitas gyvenimas, bet ir materiali dvasinė substancija: „Va, debesys kyla, / vanduo neramus kad šiaušias: / Nėra sugrįžimo, nėra sugrįžimo, / Nėra sugrįžimo džiaugsmo“ (Henrikas Algis Čigriejus). Potvynio vilnis, ledinio vėjo šuorai siaučia Roberto Keturakio strofoje: „(...) nėr su kuo / pasikalbėt / – su lietumi sukuos / tarp akmenų ir pasitraukt nenoriu“. Vanduo – atskira, savarankiška gyvybė, perteikianti mus, pakartojanti, transliuojanti būtį ir kaupianti informaciją. „Mirė vanduo tvenkiny iš ilgesio, / kartą nebesulaukęs žvilgsnio. / Mirė meilė tame vandeny, / susipynus kūnams“ (Kornelijus Platelis). Dabartinė poezija (ne vien lietuvių) man asocijuojasi su desperatišku mėginimu ištrūkti iš egzistencinės vienatvės, išlipti iš jos per žodžių brūzgynus ir būtent tuo kopimu išreikšti save: „tai tu atveri duris, tai užveri, / pasileidi prie lango ir / grįžti it retas koralas, / visą gyvenimą mėginantis / išsigauti iš dugno“ (Nikola Madžirov, Makedonija, vertė Sonata Paliulytė).

Kūnas

„Kas man yra mano kūnas – aiškinausi bandydamas aklomis užčiuopti save išnarplioti išsivaduoti“ (Donatas Petrošius).

O, kiek jo daug. Ir kaip jis nebeatskiriamas nuo sielos. Džiūgauju, lyg gaučiau patvirtinimą, ne tokį, kuris teigtų, jog siela dabarties lyrikoje nuvainikuojama ar nustumiama į antrąjį planą. Džiūgauju, kad kuriančiojo Ilgesys patvirtina, pateisina, įteisina nedalomą žmogų – iš kūno ir kraujo, praeinantį ir ištirpstantį amžinybėje su kūnu, bet atburiamą, prisišaukiamą, įvardijamą – per sielą. „Kai tu išėjai, kai nebegrįžti, ištežęs ledas atvirsta į vandenį / jaučiu tavo lūpų saldumą, / šilkinį ir aksominį, / tyrą be geidulio / ir geidulingą kaip tirpstantis ledas gamtoj...“ (Vytautas P. Bložė). Būtiškasis geismas tampa neatskiriamu nuo kūniškojo, jie vienas kitam tapatūs, prilyginti: „Pavargau nuo patetikos, ieškau švelnumo, tavęs / tavo kūno odos, švelnios kaip pūkas, / ir to sidabrinio varpelio, to juoko, / kuris / jau reiškia skaistųjį atsidavimą ir tą gyvatišką raičiojimąsi, išnyrant iš odos / aš tavo žaltys Žilvinas, kraujo puta“ (V. P. Bložė). Ūžteli išgyvenimo autentiškumas, nepaneigiamai atliepiantis šiųmečio almanacho temai.

Kūno ženklai paradoksaliai nuskamba ironijos ir nostalgijos dvigarsiu: „Mano tūris tave apgobia, / mūsų raukšlės beveik sutampa, / tu kvėpuoji į mano drobę, / švelniai maigai man kairį kampą (eil. „Pagalvio monologas“, Daiva Čepauskaitė). Arba – „Gulėti su juo, / tai sutvarstyti akmenis / savo plaukais / ir nuėjus toli / išgirsti, kaip šaukia“ (Laura Sintija Černiauskaitė).

Kiekviena kūno dalis lyrikoje gali tapti šifru, ženklu, kitąkart – refleksijos „įrankiu“. „Kokios norėtum mano rankos savojoje?! / O mano pirštai trumpais nelakuotais nagais, / Tokia bežiedė berniokiška ranka. / Kas nutiktų, jei tokią ištiesčiau santuokos dieną?!“ (Aliuska Molina Placers, Kuba, vertė Inga Papšytė).

Meilė, mirtis. Kūnas

„Čia bundu. / Čia mano kasdienio prasidėjimo vieta“ (Rimvydas Stankevičius).

Ir tai – neatskiriama nuo kūno. Viena labiausiai jaudinančių publikacijų – Said (Iranas, vertė Marius Burokas). Iki Said eilių – tyrai pakylėtas Aldonos E. Puišytės eilėraštis „Sietynas“. Kaip kanonas ar atsvara prieš tai skelbiamai kitai tos pačios abėcėlės raidės poetei – Sarai Poisson. Tokia eilių seka kiek netikėta, tačiau apsemia skaitymo palaima, kai meilės lyrika atsigręžia į tave asmeniškai: „Būk man naktis“ (Said). Visą šią „naktį“ vertėtų cituoti po strofą, tai tobulas „Prigimties pavidalų“ pavyzdys.

Negi „percituosi“ visą publikaciją? Deduosi savo džiaugsmo ir atradimų skrynelėn šias Said eilutes: „Nėra daugiau jokių / tos nakties įrodymų / išskyrus užmerktas tavo blakstienas // Mėnuo sugrįš / ir mudviejų neberas“. Šio almanacho prasmių lauke ir – „nuogybė, sidabruota delnų“. Kaip ir veik visų poetų nuolatinis dialogas su mirtimi: „Kitados pasakojau mirčiai / apie tavo akis“ (Said).

Akivaizdu, kad puikiai sutarė ir suderėjo dviejų almanacho sudarytojų: lietuviškosios dalies – V. Daškevičiaus, ir vertimų, kuriuos prižiūrėjo ir surikiavo Agnė Biliūnaitė, darbas. Kaip, beje, ir išvaizdus Ramūno Čeponio viršelis bei nepretenzingas almanacho papuošimas pačių poetų darytomis nuotraukomis.

Mirtis poezijoje neišvengiamai vartosi Šviesos ir Tamsos rankose. Gyvenimas – tarpinė stotis taip Gylio ir Aukščio. „Niekada nesirgau nepagydomu / Gyvenimu ir gyvybe savo. Nesirgau / Nuolat mirdamas. Vien tik lygumos / Prieš akis. Vien tik aukštumos. Nieko daugiau“ (Valdemaras Kukulas). Tasai gyvenimas susideda su „sniegenomis Rasų kapinėse“ (Aidas Marčėnas), liejasi prisiminimų upėmis: „Jei galėčiau įžengti po šitiek metų / į aną dieną‚ balta šviesa besiliejančią iš visur“ (Jonas Zdanys). Buvimas, tiksintis žole, ir sulopyti, veidrodžiais byrantys lapkričiai, anot Vytauto Stankaus. Ir – nesusitaikymas, prarandant artimuosius, vadinasi, prarandant patį save: „Argi į tamsą? / taip, argi į tamsą / išsivedė tave?“ (Justinas Marcinkevičius).

Ir visa tai – „ne tam kad būtų užrašyta / užrašyta tam / kad būtų nubraukta visa / kas buvo anksčiau“ (G. Bleizgys).

Pasižymėjau pilną knygą strofų, kurios atitiko ne tik almanacho temą („Prigimties pavidalai“), bet ir siūlėsi būti atskirai, asmeniškam džiaugsmui, nusirašytos ar pastebėtos.
Man buvo įdomu nerti į šį „Poezijos pavasario“ almanachą. Tekstai atliepė, skaudino, skaudėjo. Kilau, skridau, puoliau, prisikėliau kartu su poezijos aitvaru. Ar suramino atpažinimo ir sutvirtinimo džiaugsmas? Taip. Ar neužgožė poezijos banalybė? Jokiu būdu.

Su premjera, poete, ir 2007 m. poetų prigimties gaivalų režisieriau Valdai Daškevičiau!