Poezijos pavasaris 2007

Prigimtis, žmogau, – nuostabiai bjaurus dalykas. Atidžiau pažvelk, brolau, į veidrodį (o dar geriau – į sielrodį) – ir tu išvysi kergtis pasiruošusį žvėrį iššieptomis iltimis, kruvinais nagais ir varvančiomis išskyromis. Taip taip, tai tu. Visu savo gyvulišku grožiu ir dieviška esybės didybe... Kad ir kaip besistebeilytum, nieko ten daugiau neįžiūrėsi... O jeigu to nematai, tai esi arba aklas, arba melagis. Arba ir tas, ir tas kartu.

Kas gi tau išdūrė akeles ir išmokė melo žodelių? Ar tik ne ta viliokė mergelė Kultūrėlė?.. Apsuko galvelę, pavergė širdelę, atėmė jėgeles, ir tu užsnūdai su kvaila ir palaiminga šypsena veide. O pabudai jau neregys, beiltis ir benagis. Pakilai su baimingai susigūžusiu pimpaliuku. Ir prabilai su melo žodžiu lūpose. Ir ėmei apgaulingai suokti apie tyrą, nežemišką, vos ne dievišką savo prigimtį...

„Esu įsitikinęs, kad tai, ką laikome prigimtimi, paprasčiausiai sukurta socialinės aplinkos ir kultūros“ (A. Tereškinas, „Apie mazochistinius vyrus, šleikštulį ir senas moteris“, p. 279). Sena gera tiesa. Yra tikroji žmogiška prigimtis – žvėris žvėries snukiu. Ir dirbtinė – žvėris angelo veidu, net angelas su dar angeliškesne kauke. Pastarąją mes idiotiškai laikome natūralia, prigimtine. Ir kuriame dirbtinius mokslus bei menus, stengdamiesi ją išaukštinti. Studijuojame kvailą kultūros antropologiją ir rašome dar kvailesnius religinius eilėraščius...

Apskritai reiktų kalbėti apie dvi visiškai priešingas, viena kitą neigiančias prigimtis. Žmogaus prigimtį ir kultūros prigimtį. Visos senos ir atsibodusios šnekos apie žmogaus prigimties dvilypumą – tuščios, nieko dvilypio ar dar kaip nors sulipusio joje nėra. Žmogus ir kultūra – antagonistai. Prigimtinė kultūros paskirtis – neigti žmogišką prigimtį, o natūralus žmogaus siekis – nusimesti dirbtinės kultūros pančius. Viskas paprasta ir aišku: žūtbūtinė priešybių kova ir jokios vienybės...

Tačiau tikra velniava prasideda, kai žodį „kultūra“ pakeičiame kitu, jam artimu žodžiu, pavyzdžiui, „poetas“. Žmogaus prigimtis ir poeto prigimtis. (Žinoma, poetu negimstama, tad apie pastarąją prigimtį kalbame tik sąlygiškai.) Jos gi kovoja viename asmenyje! Poetas neigia žmogų, o žmogus – poetą. Ar galime kalbėti apie kokią nors šių priešybių vienybę, kad ir tariamą? Manau, ne. Arba žmogus-žvėris praryja su visais žarnokais savo vidinį poetpalaikį, arba žmogus-poetas tampa narsiu kultūros kareiviu ir be gailesčio nudobia inkščiantį savo sielos žvėriūkštį. Pasirinkimo nėra. Arba – arba. Bet gal yra išimčių?

Atsiverskime naują, tautai dar nepristatytą almanachą „Poezijos pavasaris 2007“ ir pasigrožėkime, kaip savuosius prigimties demonus vaiko geriausi nūdieniai Lietuvos poetai. Juk almanacho tema – „Prigimties pavidalai“, o jo sudarytojas V. Daškevičius kvietė „suprasti prigimties stichiją, atpažinti jos sūkurius savo sieloje ir dabarties civilizacijoje“. Pažiūrėkime, ar poetai, t. y. kultūros kūrėjai, neužmiršta savo žmogiškos esybės, taip sakant, paieškokime tarp poetų ŽMOGAUS.

Pirmiausia iškart išmesiu ir iš atminties ištrinsiu visus kitakalbius literatūrinius turistus. Kultūros veikėjus ir karjeristus, kurie čionai atvyksta tik tam, kad į savo kūrybines biografijas įsirašytų dar po vieną apgailėtiną eilutę. Tuos, kuriuos atsitiktinai pakviečia A. Biliūnaitė, ir tuos, kuriuos jai įsako pakviesti. Ispanų leidėja, indų literatūrologas, makedonų internetininkas, kubietė emigrantė, iranietis tremtinys... Get out. Come back. Please.

Kitu plačiu rankos mostu sviesiu šalin visus kviestinius senjorus ir senjoras, senjoritus ir senjoritas. Tuos, kurie titaniškomis sudarytojo ir leidėjų pastangomis buvo priprašyti „per jėgą“. Arba įrašyti „dėl vaizdo“ ir su almanacho tema neturi nieko bendro. H. A. Čigriejus, S. Jonauskas, Just. Marcinkevičius, J. Mekas, O. Milašius, J. Strielkūnas, P. Žemgulytė. Niekam nereikalingas sunkiasvoris balastas, traukiantis dugnan. Per bortą jį!

Paskui iš prigimties ieškotojų sąrašo linksmai išbrauksiu visas cypdavatkes. Poetes ir poetus, kurie manosi gimę po bažnyčios skliautais, kurie perrašinėja ir laisvai traktuoja šventraščius, kurie šventai tiki, kad jų tekstai užgimsta iš Šventosios Dvasios... L. Gutauskas, V. Jasukaitytė, A. E. Puišytė... (Beje, sudarytojo garbei turiu pasakyti, kad religinių eilėraščių almanache ne tiek jau daug. Ačiū jam.) Keliaukit laimingai velniop! Sudiev!

Paskui lyg piktžaizdes nuo sveiko kūno pašalinsiu visus „kultūrūrininkus“. Tuos, kurie tariamos savo prigimties ieško senoviniuose išgalvotuose mituose, kitų žmonių kūryboje ir biografijose. Tuos, kurių eilėraščiai panašūs į kultūros ir literatūros istorijos vadovėlių fragmentus. V. Kukulas, T. Marcinkevičiūtė, K. Platelis... Kultūringai žygiuokit į gražiai sutvarkytą istorijos šiukšlyną! Tegul Homeras jums kelią rodo!

Tada be jokios graužaties atsikratysiu ir socialinių išgamų. Tų, kurie sėdi užsidarę stikliniame šiuolaikinio sociumo kube, viską aplinkui stebi, kreivai šypsosi ir metodiškai užrašinėja įspūdžius. Tų, kurių kūryba – tik blyškus socialinės matricos atspaudas. D. Dirgėla, G. Grajauskas, A. Marčėnas... Jukš iš gardo, socialinės kiaulės! Marš knisti prigimties šaknų!

Stop! Jau penkis kartus pasakiau „ne“ (ne – literatūriniam turizmui, ne – poetinei gerontofilijai ir nekrofilijai, ne – šventraščių perrašinėjimui, ne – kultūrologinei poezijai, ne – sociografinei kūrybai). Šeštą „ne“ reikia ištarti visiems tiems, kurie rašo gal ir neblogai, bet „ne į temą“. Gamtos metafizikui G. Bleizgiui, karvės, vardu poezija, melžėjai D. Čepauskaitei, kalbos eksperimentatoriui B. Januševičiui, poezijos kompozitoriui M.Milašiui-Montei, tekstų dizainerei S. Poisson. Ponai ir ponios, laukite kitų laikų, kitų almanachų su kitomis temomis!

Tad kas gi liko ant lauko pliko? Ogi liko ne kelios apykreivės pušelės (V. Kukulo pamėgtos A. Kaziliūnaitė ir I. Valantinaitė), o vienas, vienut vienutėlis maumedis – D. Gintalas. Tiesus ir spygliuotas. Prieš 10 metų pirmojoje knygutėje „Angis“ apdalijęs dedikacijomis visą giminę, jis ryžtingai žengė pirmyn į praeitį ir ėmė ieškoti savo prigimties tuose laikuose, kai jokių dėdžių, tetų bei krikšto tėvų dar nebuvo. Naujasis barbaras, kurio venose kunkuliuoja juoda pirmykščio žmogaus limfa. Brutalus žvėriažmogis, į seilėtą skiemenį atsakantis tūžmingu urzgesiu. Laukinis vandalas, besišvaistantis kuoka ir falu, švytintis išvamų fosforu. Taip, iš visų kultūržmogių renkuosi gyvybės artileristą D. Gintalą:

vandalas: gyvybės artilerija

visus vėmalus iš širdies
visas druskas vinis
žandikaulius iš širdies
visas įkapes naktipuodžius
akmenis šliužus iš širdies
visus kaktusus iš širdies
kirminus vabalus seiles
apykakles iš širdies

visas panages iš akių
visas utėles kraują ašakas
išmatas iš akių
visas karpas išvamas miegą
stekenimus iš akių
visus nužiūrėjimus vilkdalgius sniegą
dalgius iš akių

visas adatas iš burnos
visus laikrodžius rūdis piktžaizdes
traukulius iš burnos
visas žiurkes šungrybius votis
dėmes iš burnos
visas kriaukles lapes karstus
lašinius iš burnos

tėškiu įėjęs į kapines

(p. 86)

Prisipažinsiu atvirai: ŽMOGAUS paieškos buvo nelengvos. Juk iš tikrųjų ieškojau ko nors panašaus į ŽVĖRĮ, kurį apdainavo Lautréamont’as „Maldororo giesmėse“, Ch. Baudelaire’as „Piktybės gėlėse“ ir F. Nietzsche „Štai taip Zaratustra kalbėjo“. Būtent jie, mano manymu, ir buvo tie genijai, parodę tikrąją žmogaus prigimtį.

Beieškodamas Maldororo arba Zaratustros, suradau Gintalą. Hmm... Neblogai. Kai laukas dar plikas, ir vienas jame – jau karys! Faute de mieux, taip sakant.