Poemos

Tai Nacionalinės premijos laureato Justino Marcinkevičius poemų knyga. Ją vienija poeto pastangos iškelti įvykius ir asmenybes, kurių meninis atvaizdas sietinas su Lietuvos likimo keliais. Pirmą kartą spausdinama autentiškoji poemos „Kraujas ir pelenai“ redakcija.

Prieš 40 metų pokalbyje apie poemą esu samprotavęs: „Mano nuomone, poemos pradiniu tašku privalo būti svarbiausi, labiausiai išsikristalizavę, aukščiausi nacionalinio patyrimo momentai“.

Ir dar:

„Visa savo veikla žmogus eina prie epo kaip prie sudėtingo, daugiapusio, prieštaringo epochos ir visuomenės paveikslo“.

Neatsisakyčiau šių žodžių ir šiandien.

Šioje poemų knygoje, tikiuosi, galima pastebėti autoriaus pastangas ieškoti nacionalinėje patirtyje (istorijoje) įvykių ir asmenybių, prie kurių prisilietus blyksteltų ir imtų skaudėti Lietuvos, jos žmonių, žemės ir kalbos, kultūros ir gyvasties likimas.

„Pakelėm Donelaitį tartum kumštį“, - pasakyta poemoje „Donelaitis“ (1963). Kaip kumštį prieš kolonizaciją, nutautinimą, socialinę ir politinę priespaudą. Tai, galima sakyti, nuolatinė lietuvio lemtis, kartais išauganti į sukilimą ar sąjūdį, kartais į dvasinę rezistenciją, į tylią ir atkaklią kovą dėl rašto, dėl išlikimo.

Lyg pakeltą kumštį suprantu ir senąjį Vilniaus universitetą su jo žmonių portretais, eskizais, šešėliais: Skarga, Sirvydas, Sarbievijus, Liauksminas -ligi Daukanto, atkeliavusio į Vilnių ir iškratančio savo apavą ant universiteto laiptų - poema „Pažinimo medis“ (1978-1979).

Hitlerininkų gyvas sudegintas kaimas („Kraujas ir pelenai“, 1958-1959): „Jų nekaltumas buvo jų kaltė“. Nekaltumas - irgi sugniaužtas kumštis.

Nedidelė poemėlė „Ablingos ašara“(1977-1978): „Eina ir eina per mūsų rugius, per mūs kalbą“.

Poema „Siena “(1965): herojės drąsa grumtis, nepasiduoti, išsaugoti savo dvasios nepriklausomybę ir savastį, nesiklaupti prieš baimę ir mirtį, prieš pasaulio smurtą, prieš nesibaigiančią kasdienybės agresiją: „Atrodė, kad jinai nepralaimėjo“.

Baladžių poema „Devyni broliai“ (1969-1972): tragiškos Lietuvos pastangos susigniaužti į kumštį, iškelti ir išsaugoti tautos ir valstybės, brolybės ir santarvės idėją: „Ak, nežudykime daugiau viens kito!“.

Mažosios poemos „Ugnies poema“ (1970), „Meilės poema“ (1971-1972), „Vandens užkalbėjimas" (1976), galop paskutinė mano poema „Carmina minorą" (1997-1999): mėginimas įsiklausyti į grėsmingas egzistencines nuojautas - kad blankioje apyaušrio šviesoje ištartume: „Laikykimės už rankų kaip kadaise“ („Ugnies poema“).

Justinas Marcinkevičius