Po siestos

Prieš porą savaičių „Šiaurės Atėnuose“ teko skaityti trumpus prozos kūrinėlius — Aldo Nove „Vubinda ir kitos istorijos be laimingos pabaigos“. Spėju, kad jų autorius nėra nė girdėjęs apie Paulą Koecką (kaip kad ir jūs greičiausiai nesate). Tad skubu patikinti — visos galimos sąsajos tik mano fantazijos išdava. Nepaisant to — skaitant Paulo Koecko knygą vis iškildavo anksčiau minėtasis pavadinimas — „be geros pabaigos“.

Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad ne visos Koecko istorijos baigiasi liūdnai. Bet visos įdomiai.

Pirma, kas krenta į akis - tai prabangos kultas, prabangos protegavimas. Koecko herojai - gyvena pasiturinčiai, arba atsiranda prabangos šešėlyje. Iš pristatymo knygos gale galima sužinoti, kad autorius, pats keliavęs po aprašomąją Ispaniją ir itin pamėgęs paradorus - prabangius viešbučius. Jų aprašymai šmėžteli šen bei ten visų šių istorijų siužetuose.

Aprašydamas mažus miestelius, jų gyventojų istorijas (išgalvotas arba ne), Koeckas - sąmoningai arba ne - išreiškia savo nepritarimą tų kaimų (miestelių) modernizavimui, jų pavertimui turistiniais objektais, gyvais „liaudies buities muziejais“. Susidaro vaizdas, kad visa Ispanija - didžiulės Rumšiškės. Toks būdas išsaugoti tradicijas - naudingas, tačiau kvepia dirbtinumu. Kaip ir Koecko rūpestis - juk jis, būdamas turistu, pats bent iš dalies prisidėjo prie šių procesų.

Dar vienas dalykas - ganėtinai vangus visų šių pasakojimų tempas, tobulai atspindintis knygos pavadinimą. Tai apsnūdusios istorijos, tinkamos vakariniams skaitymams.

Ir paskutinis aspektas - visų šių pasakojimų autentiškumas. Nors visos Koecko istorijos nėra itin įtikinamos, jose yra kažkas, kas priverčia jomis tikėti - kaip kad tikima prietarais ar burtais. Arba - mitologizuoti jas. Visai nenustebčiau, jei paaiškėtų, kad didelę įtaką autoriui padarė tikri aprašomų kraštų gyventojai, o šios istorijos bent iš dalies tėra tik (yra net?) Ispanijos krašto tautosaka.