Po aukštu dangum

Literatūrinė kūryba yra mažiausiai priklausoma nuo išorinio poveikio kanonų. Ji turi vidinės autonomijos statusą ir siekia tik estetinių vertybių. Tačiau tautinės kultūros, mažosios valstybės dažnai susiduria kaip tik su vienokiais ar kitokiais išoriniais poveikiais ir tautiniais uždaviniais, kurie lemtingai atsiliepia ir meninių tekstų autonomijai. Lietuvių tauta su nedidelėmis pertraukomis buvo vienos ar kitos imperijos provincija. Vokiečių, lenkų, rusų metropolijos per ištisus šimtmečius siekė pajungti ir „suvirškinti“ provincijas, suvokietinti, sulenkinti, surusinti jų kultūrą, sunaikinti identitetą. Dėl to specifinio poveikio mažos tautos literatūroje neišvengiamai atsiranda daug jautresnis reagavimas į tautos išnaikinimo grėsmę. Todėl į pirmą vietą dažnai iškyla politiniai, ideologiniai, pasaulėžiūros aspektai. Rašytoją nuolat jaudina pirmiausia esančio imperijos provincijoje žmogaus pasirinkimas, jo elgsena kovojant dėl tautos identiteto ir kultūros išlikimo. Kokią pasirinkti veikimo taktiką – bendrauti su metropolija ar jai priešintis, maištauti ar sutelkti dvasines jėgas, rodyti savo pranašumą prieš viešpataujančią naciją? O gal prisitaikyti ir kartu pasipriešinti? Jei negalima jėga pakeisti istorinio likimo primestos logikos ir neteisybės, gal verta apskritai pasitraukti nuo istorinės neteisybės ir išpažinti tik tas universalias vertybes, kurios yra aukščiau istorijos ir banalios kasdienybės. Taigi tie išoriniai kūrybos uždaviniai buvo pirmiausia, o tik paskui – estetiniai tikslai. Tai nereiškia, jog imperijos provincijos literatūra negalėjo pasiekti aukštos meninės kokybės.

Panašias mintis sužadina Alfredo Guščiaus kritikos knyga „Po aukštu dangum“, skirta Vytauto Bubnio kūrybos analizei. A. Guščius pateikė savotišką naujausios lietuvių literatūros istorijos versiją, atskleidė platų literatūrinės raidos foną, ją įvertino. V. Bubnys nėra vieno svarbiausio romano autorius, kaip, pavyzdžiui, V. Mykolaitis-Putinas („Altorių šešėly“) ar J. Avyžius („Sodybų tuštėjimo metas“). Jo per kelis dešimtmečius sukurti daugiau kaip dešimt romanų ir sudaro tą vieną svarbiausią romaną, kuris iliustruoja lietuvių prozininkų kūrybinį likimą, imperinio ir poimperinio laikotarpio bendrąją raidą. Todėl A. Guščiui teko nelengvas uždavinys – nagrinėti ištisą sovietinio ir išsilaisvinusios Lietuvos literatūros tarpsnį. Ir ne tik prozos, bet priminti ir kitų žanrų raidą. Plačiai išplėtotame literatūrinio gyvenimo fone kartais pradingsta, susilieja V. Bubnio romanų analizė. Knygos autorius itin kruopščiai surinko visą kritinę literatūrą apie V. Bubnio kūrybą. Daug dėmesio skiria rašytojo biografijai, pasaulėžiūros evoliucijai, kūrėjo sąmonės susidvejinimui. Gal ir pernelyg smulkiai analizuoja dar gyvo rašytojo biografinius užkulisius. A. Guščius nėra naujokas literatūros kritikos srityje, jis yra neblogai perpratęs naujųjų laikų sudėtingą ir prieštaringą literatūros gyvenimą, jos užkulisius ir oficialų jos būvį. V.Bubnio kūrybos evoliuciją jis apibūdina kaip judėjimą nuo iliuzijų, susijusių su galimu socializmo humanizmu, su socialiniu teisingumu, švaria ir moralia politika išsilaisvinusioje Lietuvoje, iki metafizinės pozicijos, hinduistinės metafizikos, universalių dvasinių vertybių išpažinimo ir įtvirtinimo prozoje. Knygos autorius nuolat cituoja V. Bubnio pasisakymus. Pavyzdžiui, apie Dievo ieškojimą: „Kiek žmogus pajunta Dievą savyje, tiek jis priartėja prie savo laisvės“ (281). Kartais susidaro įspūdis, jog A. Guščius pernelyg yra veikiamas tų V.Bubnio pasisakymų, sutinka su jais. Kritikos knyga labiau išloštų, jei joje būtų daugiau dialogiškumo, polemikos ir nepritarimo, nepriklausomos pozicijos.

V.Bubnį knygos autorius priskiria rašytojų kartai nuo žagrės. Šiaip jau dauguma ankstesniųjų kartų rašytojų yra kilę iš lietuviško kaimo. Gal tik naujoji karta, jaunieji augo ir brendo „ant asfalto“. Jei galvosime apie imperijos provincijos motyvą, provincijos sindromą, tai galima išskirti pirmiausia rašytojų – dvasininkų, ganytojų, patriarchų – kartą, rašytojų, kurie paaukojo savo talentą lietuvių genties, lietuvių tautos laisvei ir garbei, pradedant K. Donelaičiu, A. Baranausku, baigiant Maironiu ir J. Tumu-Vaižgantu. Tai ne tik kūrėjai, bet ir charizmatinės asmenybės. Antroji gausi karta nuo žagrės – jau nebe ganytojai, o žmonių mokytojai, ieškantys teisybės, ginantys etines, demokratines, humanistines vertybes. Jų būrys yra gana gausus. Tai ir tarpukario rašytojai, ir sovietinių laikų kūrėjai. Tarp jų ir V.Bubnys. Tačiau ir šią kartą vienaip ar kitaip lydėjo minėtas imperijos provincijos sindromas. Net ir tarpukario nepriklausomos Lietuvos rašytojai buvo susiję su tautos gynimo, valstybės išlikimo, apskritai lietuviškumo išsaugojimo problematika. Jau nekalbant apie sovietinį laikotarpį, kada buvo iškilęs tautos asimiliacijos pavojus. Visa ši karta dar buvo veikiama ne tik įvairių draudimų, susijusių su krikščioniška morale, kaimo bendruomenių tradicija ir psichologija, bet ir oficialių valdžios sluoksnių grasinimų, ypač bolševikmečiu. Tačiau šią kartą veikė ir tam tikros romantinės svajonės apie ateitį. Tos svajonės rėmėsi lietuvių tautosakos išreikštu optimizmu, tiesos ir teisybės galutine pergale. Kartu atsirado tam tikra opozicija miesto kultūrai ir būčiai. Taigi į pirmą vietą iškyla pasaulėžiūros, moralės, psichologinės, filosofinės problemas, o dažnai ir socialinės, ir politinės, bet ne estetinės, dėl kurių prioritetinės reikšmės kovoja daugelis kritikų ir pačių rašytojų. Ta kova kol kas dar nesibaigė.

Kaip minėjau, trečioji karta išaugo ant miesto asfalto. Jos jau nebeveikia arba beveik nebeveikia tas imperijos provincijos sindromas. Tačiau ir ji nėra visa laisva nuo to sindromo, tik jis slypi tekstuose, polemikoje su minėtomis idėjinėmis rašytojų kartomis, paneigiant kartais net pačią idėjiškumo tradiciją. Tai kartai dažnai nerūpi pozicijos aiškumas, gėrio ir blogio diferenciacija. Vis dėlto tos kartos kūrybos negalima atmesti, ignoruoti, o būtina ją analizuoti ir paaiškinti, ką ir turi daryti kritikai. Analizuodamas S. Parulskio romaną „Trys sekundės dangaus“, A. Guščius tarsi priešina tą kūrinį V. Bubnio kartos pozicijai kaip tik dėl to, kad S. Parulskis išplauna ribas tarp gėrio ir blogio: „Ribų nepripažinimas ar jų nutrynimas – taip pat pozicija, pilna arogancijos ir noro iškilti viršum kitų“ (243). Manyčiau, jog S. Parulskiui būdinga ne arogancija, o noras atsikratyti minėtos imperijos provincijos sindromo, literatūroje įtvirtinti tas vertybes, kurios būdingos pačiam menui, nuo nieko nepriklausomam, nemoralizuojančiam, niekam netarnaujančiam. Šiandien gerokai pasikeitė meno kritiko vaidmuo. Jis turi aiškinti, o ne teisti. Kritikas yra meninės kokybės ekspertas, o ne rašytojo patarėjas, o tuo labiau – advokatas. Kartais susidaro įspūdis, jog A.Guščius tarsi bando apginti V. Bubnio pasaulėžiūros motyvus. Vertėjo atidžiau pažvelgti į V. Bubnio romanų struktūrinį, stilistinį audinį, individualią kalbinę raišką. Tačiau knygos „Po aukštu dangum“ autorius projektavo kiek kitokį V.Bubnio romanų nagrinėjimą: „Labiau rūpėjo iškelti idealiuosius, romantinius ir metafizinius jo kūrybos bruožus, pagrįsti, kad Bubnio kūryba sovietinės literatūros vystymosi sąlygomis neretai konfrontavo su socialistinio realizmo dogmomis“ (356). Pasirinkti vieną ar kitą tyrinėjimo aspektą yra neginčijama literatūros analitiko teisė. Nusibrėžtos krypties analizę A.Guščius visapusiškai įgyvendino, derindamas akademinį preciziškumą su literatūros kritiko subjektyvumu.

A. Guščiaus knyga „Po aukštu dangum“ yra dar vienas žingsnis apibendrinant lietuvių romano raidą. Skaitytoją patrauks platus literatūrinio, politinio gyvenimo kontekstas, literatūrinių šaltinių įvairovė, skvarbus žvilgsnis į analizuojamus tekstus, knygos informatyvumas, dialogo ir polemikos galimybė.