Po aukštu dangum

Žinomo literatūros kritiko knygoje analizuojamas produktyvaus ir populiaraus rašytojo Vytauto Bubnio gyvenimas ir kūrybos kraitis: įdomi, apie aptariamą laiką daug sakanti jo biografija, kūrybos raidos etapai. Iškeliamos svarbiausios tekos, veikėjai, psichologizavimo principas. Ryškinama, kas rašytojo kūryboje pastovu ir kas kinta. Išsiskiria autoriaus pastangos šiuolaikiškai įvertinti ano meto kritikų atsiliepimus, aptarti kūrinius plačiame visuomeninių reiškinių ir literatūros permainų kontekste.

Šios monografinės apybraižos skaitytojai, ko gero, pirmą kartą „bubniadoje“ ras pakankamai daug argumentų, leidžiančių tvirtinti, kad Vytautas Bubnys yra ryškus idealistinės pakraipos rašytojas, nuolat savo kūrinių protagonistams uždedantis metafizinės paskirties užduotis. Tuos skaitytojus, kurie ligi šiolei skaitė V Bubnį, remdamiesi tradicine estetine percepcija, toks konstatavimas turėtų gerokai nustebinti. Prisipažįstu - pirmasis nustebintasis buvo šios apybraižos autorius. Nuodugniai gilindamasis į V Bubnio knygų tekstus, negalėjau nepamatyti šio rašytojo kūrybinės evoliucijos nuo buitinių, realistinių, socialinių temų į sudėtingų, tautinių, religinių, filosofinių idėjų plėtrą ir jų adekvatų meninį įprasminimą. Atsižvelgdamas į tai, kas kitų kritikų apie V Bubnį pasakyta, pritardamas arba polemizuodamas su jais, siekiau parodyti šį prozininką iš ligšiol blankiau teatskleistos, gal ir iš kontroversinės, pusės.

Neatimu iš V Bubnio kūrinių, iš jų personažų juos sąlygojančių socialinių ir politinių determinančių; kvestionuoti jo kūrinių žemiškumo, materialumo, buitiškumo negalima. Empiriką, buitiškumu V Bubnio kūryba pasižymi, tačiau ji turi ir antrąjį, mažiau į akis krentantį, filosofinį planą, suteikiantį jai bendralaikį, sąlyginį-simbolinį matmenį. Istoriją, visuomenę (sociumą), tautą V Bubnys jau sovietmečiu suvokė ne vien tik kaip materialinių, politinių ar socialinių ir klasinių jėgų sąveiką, bet ir kaip aukštesnių už žemiškąsias aistras, kovas galių pasireiškimą. Pastarųjų požymių daugiausia kūriniuose, sukurtuose po 1990 m. kovo 11d. Kūrybinė evoliucija vedė V Bubnį šonan nuo paviršutiniškos empirikos, palakuotos socialistinio realizmo dogmomis, į filosofiškesnį gyvenimo supratimą, autentiškesni socialinės ir politinės tiesos supratimą. Lietuvių bei pasaulinės literatūros ieškojimuose V Bubnys nesusiviliojo jokia modernistine ar postmodernistine kryptimi. Priešingai - ne viename jo kūrinyje esama užslėptos polemikos su ja. V Bubnys yra vienas iš nedaugelio šiuolaikinių lietuvių rašytojų, kurie sąmoningai ir tikslingai oponuoja postmodernistinei prozai: dėl to, kad ji atmeta sakralumą, transcendenciją, šaiposi iš proto, aukština laisvę be atsakomybės. Pasaulyje regėdamas daug blogio, V Bubnys vienok netampa nei pesimistu, nei ciniku, bet nuoširdžiai sielvartauja dėl to, ir savo kūriniuose nuolat kelia kaltės, atsakomybės, pareigos klausimus.