Pjeras ir Žanas

Daug kas teigia, jog tvirta šeima yra mūsų valstybės ir visuomenės pagrindas. O kaip sukurti ir išlaikyti tvirtą šeimą? Kas yra jos pagrindas? Galbūt ta pati valstybė ar visuomenė, kuri turėtų sugebėti užtikrinti „gerą“ gyvenimą... O galbūt tai pavieniai žmonės, iš kurių ir susidaro šeimos.

Šioje knygoje vaizduojamą šeimą sudaro keturi asmenys: senasis Rolanas, ponia Rolan, Pjeras ir Žanas. Gyvenimas teka lėta prancūziška XIX amžiaus vaga, abu broliai kaip tik bando įleisti savas šaknis į visuomenę – vyresnėlis Pjeras kaip gydytojas, o Žanas kaip advokatas bei tokios poniutės Rozemili sužadėtinis. Ir štai baisiu pavidalu netikėtai atskrieja nuostabi žinia – vienas šeimos pažįstamas miršta ir palieka visą savo turtą Žanui. To užtenka, kad visi taptų patenkinti. Na bent kuriam laikui. Juk pinigai laimės neneša.

Kaip jaustumėtės, jei jūsų broliui ar sesei kažkoks dėdė iš Paryžiaus savo mirties proga padovanotų krūvą pinigų? O jums – nieko. Šiam klausimui (bei atsakymui į jį) skiriama nemažai puslapių. Aistras dar pakursto minėtosios ponios Rozemili palankumas Žanui. Bet ir tuo viskas nesibaigia. Iš pradžių tebuvusi miglota nuojauta, o vėliau peraugusi į žinojimą, jog šeimos draugas iš Paryžiaus toli gražu nebuvo vien tik paprastas pažįstamas, dar labiau paaštrina situaciją. Paaiškėja, jog ponia Rolan buvo neištikima ir jaunėlis Žanas visai pagrįstai gavo palikimą nuo tikrojo tėvo.

Todėl „Pjeras ir Žanas“ – tai knyga apie prieštaringus jausmus, kuriuos tenka išgyventi vidiniame pasaulyje, ir kurie plėšia jį pusiau. Nepaisant to, pačios knygos visai nesinori suplėšyti ar išmesti. Paprastas ir lengvas pasakojimas įtraukia; ir įtraukia ne dėl to, jog labai norėtum sužinoti, kuo visa tai baigsis. Šiuo atveju knygos pabaiga tėra viena iš lygiaverčių dalių, kuria užsibaigia vienas pateikiamo gyvenimo epizodas, bet ne pati istorija. Perskaičius paskutinį sakinį tampa aišku, jog tai dar ne pabaiga, o tęsinį kiekvienas gali susigalvoti sau ar padiskutuoti su draugais.

Įdomi diskusija būtų apie tai, ar šiuolaikinis jaunuolis elgtųsi taip pat, kaip tie du broliai iš XIX amžiaus. Žinoma, tai ne tik laikmečio, bet ir kultūros klausimas. Apie ponią Rolan rašoma: „Ji privalėjo likti jo akyse be priekaištų, - tai visų motinų pareiga vaikams“. Šis sakinys pakankamai aiškiai apibūdina pateikiamą požiūrį. Būtent: žmonės, vieną kartą susijungę į šeimą, savo asmeninius poreikius turi aukoti šeimos labui. Ko gero, tai yra viena iš priežasčių, kodėl šiais laikais nebepopuliaru kurti oficialias šeimas – juk nei vienas (-a) netikim, jog galime būti „be priekaištų“. Todėl pirma į galvą šauna rinktis asmeninę laisvę.

Galiausiai, perskaitę šią knygą neturėtumėte nei gailėtis, kad ją pasirinkot, nei per daug džiaugtis. Greičiausiai toks ir buvo rašytojo tikslas – tiesiog pavaizduoti vienos šeimos gyvenimo atkarpą. Nedramatizuoti, nepasijuokti, nebandyti pateikti atsakymus į fundamentalius klausimus, o tik parašyti istoriją.