Pirmasis žmogus

Nebaigtame romane garsusis egzistencialistas toliau nagrinėja labiausiai jam rūpimas temas, kurias glaudžiai sieja su savo vaikystės įspūdžiais ir apskritai su vaiko patyrimais. Todėl ši knyga itin autobiografiška, pasakojimas ne toks „sušukuotas“, kaip kiti, jame gausu išnašų, pagal kurias jis turėjo būti taisomas ir papildomas. Ištikimiems rašytojo gerbėjams ji parodys kelią iki tos asmenybės, kurią pažįstame iš „Svetimo“ ar „Sizifo mito“.

Baigus skaityti romaną prieš akis dar ilgai stovi Alžyro vaizdai, vaidenasi nežmoniškas karštis, baltos cementinės grindys uždaruose kiemeliuose, prancūzų kareiviai ir arabai, čia provokuojantys konfliktą, čia padedantys kolonistams išgyventi. Veiksmas vyksta prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kuriame pasakotojas prarado tėvą. Kartojasi kai kurie „Svetimo“ motyvai: grįžimas į seniai paliktą tėvynę, „privalomos“ atgailos nepažintam žmogui atsisakymas, santykis su dvasininkais, samprotavimai apie šeimos istoriją. Labai svarbus ryšys su draugais, kuriems jis bet kuriuo gyvenimo laikotarpiu tėra žmogus, o ne „visuomenės ląstele“: „Tą, kurį gyvenimas kartą jau suvedė su tavimi, privalai mylėti ir gerbti amžinai, net jeigu jis ir neatsako už tai, kas vyksta“ (p.36).

Iš esmės „standartiniai“, beveik kiekvienai vaikystei būdingi aplinkiniai ir aplinkybės – tėvai, seneliai, mokykla, žaidimai kieme, vasaros atostogos – padeda rašytojui suprasti lemtingus asmenybę formuojančius dalykus. Jo aprašomas vaikas visur susiduria su bepras­miškais taisyklių rinkiniais, kuriems privalo besąlygiškai paklusti. Mąstantį individą visuomenės tvarka tarsi sukausto grandinėmis, neleidžia savarankiškai mąstyti vardan jo paties saugumo.

Camus „pirmasis žmogus“ vengia prisiminimų, nes jie slegia, gyvena čia ir dabar, trokšta žinoti tikrąsias įvykių priežastis, bet įsitikina, jog jos nereikšmingos. Pasaulis yra uždaras, vadovaujasi absurdiškomis nuostatomis, bet iš kasdienybės galima įgyti išminties. Ta kasdienybė aprašoma nuosekliai ir smulkiai: kartais net sunku susikaupti, nes pasakojimas nesuskirstytas į pastraipas, viskas, atrodo, vyksta vienu metu. Kartu parodoma, jog kasdienybė yra brangiausia, ką turime: visos idėjos, tradicijos, taisyklės ir būdai tobulėti yra tik iliuzijos, neturinčios pagrindo.