Pirmas gurkšnis alaus ir kiti maži malonumai

Vos paėmus knygą į rankas ir atsivertus paskutinįjį puslapį, perskaitai, kad tai Prancūzų mėgstamiausia knyga, leidžiama milžiniškais tiražais ir nenusileidžianti iš bestselerių sąrašo viršaus.

Nejaugi šįsyk į rankas pakliuvo kažkas tikrai vertas dėmesio?

Prancūzišku subtilumu padvelkia pirmieji puslapiai. Neįprastos trumpos istorijėlės, ir beveik kiekviena parašyta pagal šabloną... Pastebi kažką nepaprasto pilkoje kasdienybėje, įvertini viską, tuomet prisimeni laikus, kai.... ir galiausiai pabaigoje išdroži kai kokią įdomesnę ir gilesnę mintį, kad priverstum skaitytoją susimąstyti.

Visų istorijų protagonistas – keistuolis, stebintis, mąstantis, jaučiantis, nuolat nugrimztantis į vaikystės laikus, besižavintis ir vertinantis.

Kartais jis patį paprasčiausią dalyką sugeba nusakyti taip vaizdžiai, kad skaitytojas nejučia pats pasijunta veikėju, beminančiu dviratį, perkančiu pyragėlius ar tiesiog panardinančiu rankas į žirnių dubenį: Sukiši rankas į salotinę, pilną išgliaudytų rutuliukų. Kaip malonu; susiglaudę apvalučiai žirniai – tarsi šviesiai žalias vanduo: keista, kad nesušlapai rankų.

Maži džiaugsmai iš tiesų sudaro rimtą žmogaus atramą gyvenime... Pradedi mąstyti apie paprastus mažus stebuklus. Tačiau perskaičius knygą nedžiūgavau. Nepasirodė ji man pritrenkianti ir verta bestselerio vardo. Galbūt todėl, kad prancūzų kasdienybė man nebuvo įprasta. Detalės, į kurias įsigilintų tik pats prancūzas, atitolino nuo teksto. Provansiškas rutulių žaidimas – peranka, dviratė važiuoklė, arba Žakas Brelis (nė sykio apie jį nieko negirdėjau, todėl ir jo mirtis nepasirodė kažkokiu svarbiu įvykiu, o gal ir neturėjo pasirodyti?), ilgai teko pasukti galvą kas tas lukumas, ir galiausiai sureikšmintosios Tour de France lenktynės, jos jau girdėtos, bet Lietuvoje į jas mažai kreipiame dėmesį... Prancūzijoje visai kas kita.
Nepaprasta, bet svetima.