Pilkųjų samanų švytėjimas

Tai – ne romanas, tai – mistinė poema. Seniai neskaičiau tokių išsamių, gražių ir didingų unikalios Islandijos gamtos aprašymų. Patiko ir truputį ironiškas, bet pilnas meilės žvilgsnis į islandus. Iš karto padvelkė lietuviška agrarine literatūra, tik su egzotišku prieskoniu. Na, ir žinoma trečias ingredientas: žmonių aistrų raizginys, meilės istorija. Pagrindinis veikėjas atrodo ne ką kitaip: teisėjas, turintis ambicijų tapti poetu.

Taigi teisėjas-poetas keliauja per šalį į atokų kaimą tirti žmogžudystės ir incesto bylos. Ta kelionė nėra paprasta: kelionė per kraštą, kelionė į savęs pažinimą, į žmogaus sielos gelmes.

Štai tokia košė verda knygoje. Gražioje, neįprastoje. Vertoje perskaityti ir turėti.

P.S. Neįprastai skamba autoriaus pareiškimai, kad šalyje visi moka skaityti, rašyti ir kurti eiles, bet nemoka normaliai žemės susiarti. Netiki, rupūžės, mokslo jėga, nors tu ką. Eiliuoja…