Perrašai

Aptarsime ne naują Viktorijos Daujotytės analitinę studiją apie kokį žymų rašytoją, ne fenomenologinių fragmentų rinkinį ar eseistinius dienoraščio pobūdžio tekstus, bet... poetinių vaizdelių srautą be jokių pavadinimų – tiesiog „Perrašai“ (Viktorija Daujotė. – Vilniaus dailės akad. l-kla, 2005. – 300 p.). Knygos pavadinimas viršelyje pakartojamas atspindžio pavidalu – švelnesniu tonu. Atrodytų, jog tai metafora – atseit knygoje trumpais etiudais atspindimas visas pasaulis: ir gamta, ir žmonės.

Štai A. Nykos-Niliūno eilėraščio „Ars poetica“ eilutė – „sintaksė ir sniego alfabetas“ sublyksi šiame, taip pat žiemiškame V. Daujotės trieilyje: „vis dar taip pat sninga, / sninga ramiai, ritmingai, / sakiniškai, sintaksiškai“ (p. 101). O 264 puslapio pirmoji eilutė: „nieko bendra neturinčiųjų bendrija“, – tiesioginis žymaus išeivijos filosofo Alfonso Lingio knygos antraštės atspindys...

Gal toks knygos viršelis – tai nuoroda į atmintį, į archajiškus vaikystės potyrius? O ką sako pati poetė?

Pirmo skyriaus „anonse“ ji teigia, kad tai „viešai slapti perrašai“ (p. 5). Kaip kitaip – juk kadaise jos eilėraščius, kaip pati yra prasitarusi, norėjo išleisti Vaidotas Daunys... Kitas prisipažinimas, kad šis leidinys yra tik „menkas sąmonės intarpas“ (p. 5), skamba daugiau nei nedrąsiai. Iš kur toks kuklumo gestas? Ar tai apsidraudimas, kad niekas nepultų, ar tiesiog seniai nemadingo moteriško nuolankumo prasiveržimas?

Antro skyriaus credo – „žaisti skiemenimis“, „prisiminti“ (p. 129). Gal tai knygos raktas? Noras dokumentuoti savo prisiminimus šiais „bevardžiais“ tekstais.

Trečio skyriaus „vinjetėje“ savigrauža pristatant savo poetinę kūrybą tęsiasi – tai „žalia mano biografija“ (p. 215). O dar toliau – visiška rezignacija: „betikslis aprašas“ (p. 215).

Mano galva, autorė koketuoja, paskutiniame rinkinio puslapyje teigdama, jog šią knygą ryžosi išleisti „neįsipareigodama ir neįpareigodama“. Ar gali būti, jog knygą atiduotum „žmonių teismui“ visiškai be jokios intencijos, būdamas solidžios karjeros zenite?

Žinant, jog profesorė pavargo tarnauti negyvoms akademinių gaujų reglamentacijoms („teorijos paprastai neturi tikrumo“ – iš interviu), matant, jog ji neranda literatūros mokslo siūlomos paradigmos pasauliui aprašyti („manau, kad akademinis diskursas apima tik dalį mąstymo lauko“ – iš interviu), jaučiant, jog humanitarės studijos krypsta fenomenologijos link, galima pradėti galvoti, kad gal tik intelektualiojoje poezijoje ji suras pilnatvę, atgaivą ir saviraiškos harmoniją.

Pasirodo, tai irgi nėra visiška tiesa, nes jos (pasinaudosiu pačios autorės žodžiais, suprantama, ne apie save) „kalbėjimo būdas ir ritmas yra gamtovaizdiškas“ (V. Daujotytė. Kalbos kalbėjimas). Versdamas tuos skiautinius, pamatai tam tikrą santūrumą, kantrybę, baimę (pa)skubėti. Todėl ir pasigendi kažkokio neįvardijamo laisvumo ir ugnies – tiesiog „džiazo“ būti. Gūsingos asociatyvios improvizacijos, kuri žeistų, uždegtų vaizduotę, jausmą ir protą. Bet toks jos stilius: saikingai, atsargiai, lėtai ir apgalvotai „lukštenti“ žodį, įsiklausyti į jo skambėjimą („man svarbi sakinio vibracija“ – iš interviu).

Iš tiesų, kiek nurimęs ir vėl palietęs vieną ar kitą poetinį audinį, pasijunti patekęs į kitą atskaitos sistemą, kur įprasta analizė jau nebegalioja, ir intuityviai suvoki, jog daugelis jos žodžių randasi tarsi savaime: „...svarbiausi dalykai pasisako, jų negali sugalvoti“ (iš interviu). Lauki monografijoms ir straipsniams būdingo aštraus įžvalgumo, intelektualinės eseistikos narsos, literatūros mokslo priemonių suteikiamo išraiškos rafinuotumo ar šiaip postmodernistinių impresijų, tačiau matai pirmapradiškai naivius minties vingius, sutampančius su vėjo alsavimu, kaštono atodūsiu... Iš karto neatrandi kodo, atrodytų, tokioms paprastoms eilutėms.
Todėl išgirdęs autorės prisipažinimą, jog ši „raštinio gyvenimo dalis“(p. 298), t. y. eilėraščiai, „nėra geresni už kažkokį bendrą vidurkį“ (iš interviu), lyg ir sutinki su tokia „versija“. Tačiau iš pagarbos rašytojai norisi įžvelgti ką nors gražaus ir netikėto – kas iš tiesų „veža“. Pirmas fragmentas, privertęs ne tik stabtelėti, bet ir pakelti antakius, buvo šis:

akvarelinis sniegenos lašas, įtėkštas
vėjo, vaizduotės pačiam pakrašty
(p. 75)

Trūksta tik rėmelio – ir vaizdelis ant sienos! Idealus. Elegantiškas. Man patiktų – svetainėje ar darbo kambaryje virš rašomojo stalo. Kad autorė jaučia ir spalvas – nieko nuostabaus, talentas jautrus visose srityse („slyvos geltonu minkštimu“, „aistrus oranžas įkaitusiu disku“, „rugpjūčio rūgštynių rūdys“, „spalio miškas riešuto kevalų spalvos“)! O štai ši puiki kompozicija irgi gali būti vizuali:

pirmasis voras,
mandalos siūlu
grąžinęs gyvenimą
į mano ratą
(p. 171)

Greta realistinių gamtos aprašymų ir vaikystės prisiminimų pabarstyta ir refleksijų apie gyvenimą, kalbą, laiką ir mirtį. Šioje lyg ir nestruktūruotoje tėkmėje išsiskiria ir toks beveik japoniškas haiku:

gyvenimo tankus rėtis
kiauryn jau, kiauryn,
tamsėjanti laiko ryklė
(p. 118)

Knygelėje daug melancholijos: liūdesio („gervių aukštas kosminis liūdesys“, „žeidu gyventi“), savigraužos („matai (...) netobulą savo pavidalą, / menką, dalų, netvirtą“, „ne itin suderintų tonų, / pasišiaušusi“), apatijos („nieko man nebereikia – vėlu, jau vėlu“, „neprivalau būti graži / nei laiminga, jau nebe“, „apiblukę gyvenimo tonai“). O suvoktis, jog „gyvenimas tebuvo / imitacija“ (p. 44), instinktyviai verčia autorę bandyti perkeisti jį, bet dabar – tik tekste, tekstu, per tekstą, jaučiant kalbos, kaip būties esencijos, svarbą.

V. Daujotė mėgaujasi ne tik gamta, bet ir „galia būti žodžiuose“. Kaip kitaip – juk ji visą gyvenimą praleido tarp idėjų, tekstų, knygų. Ši kalbos ir būties jungtis, mano galva, yra ryškus štrichas rašytojos kūrybiniame portrete, suprantant ir H. Gadamerio, M. Heideggerio ir, be abejo, A. Šliogerio įtaką.

Po įvairiausių vaikystės ir jaunystės išgyvenimų, po ontologinio nerimo ir mokslo bejėgiškumo suvokties kyla archetipiškai teisėto stebuklo laukimas ir noras pakeisti praeitį. Gal todėl toks knygos pavadinimas: kai ką nors perrašai, gali pergalvoti, šį tą pakeisti netgi ten, praeityje – tuomet ir šiandiena tampa lengvesnė. Autobiografija, rašo A. Giddens knygoje „Modernybė ir asmens tapatumas“, yra koreguojamasis įsibrovimas į praeitį.

Toks reflektyvus procesas turi ir autoterapijos aspektą. Gal todėl V. Daujotė ir išviešina tekstus, kurie atspindi ir laiką, kur liko „negyventas gyvenimas“ (p. 286). Taip ji bando peržiūrėti poetinį savo patyrimą ir įterpti jį į kūrybinio kelio topografiją, kad naujai būtų legitimuotos ir kultūrinė veikla, ir egzistencija, dėl to pakeičiant net pavardę...

Todėl ir vertinimai (dabar jau sutinku su knygos autore) nereikalingi, nes tai tiesiog būties kelionės įspūdžių – poetinių skiautinių dienoraščiai, ir tiek. Kaip dangus ir žolė, kaip „vasaris vėjas“, kaip „akmenukai Nidoje“, asiūklis, čiobrelis ar smilgos.

Kai „žodis ištinka kaip likimas“ („Kalbos kalbėjimas“), tuomet viskas tiesiog įvyksta. Tampa aišku, kodėl nė vienas rašytojos tekstas neturi koordinačių – nei pavadinimo, nei datos. O štai paaiškinimas paskutiniame puslapyje fiksuojamas moksliškai preciziškai: „2004 11 02–12 23“. Kodėl taip? Argi svarbu, kada buvo parašytas keistokas paaiškinimas tokiai margaspalvei „perrašų“ kolekcijai? Datavimas, mano galva, visiškai logiškas, net įpareigojantis dalykas, būtų didelis džiaugsmas skaitytojams „istorikams“.

Vyrai poetai drąsesni – Sigitas Geda ir Donaldas Kajokas netingi ieškoti ir suteikti antraštėms ar eilių „vardams“ maksimaliai koncentruotų prasmių aureoles. Ir Gintaras Patackas kažkada buvo visiškai autentiškas ir atviras, nurodydamas ir datą, ir netgi kavinę, kurioje gimė tekstas.

Ir dar: gaila, jog viena populiariausių literatūros pasaulio žvaigždžių neišdrįso savo eilių įgarsinti (tarkim, CD priedas prie knygos): šių daugiau kaip 280 tekstukų šiupinį aš siečiau su originaliomis autorės žodžio tarties ar pauzių tarp minties akcentų ypatybėmis. Juk V. Daujotė savo gelminiu moterišku ilgesiu balse, atlaidumu pašnekovui ir kantriais minties vingiais yra labai folkloriška ir kažin kokiu vidiniu švytėjimu primena dainininkę Veroniką Povilonienę...

Savo jautrią gamtišką (vaikišką? kaimišką?) sielą profesorė išsaugojo iki šiandien – tai brangiausias dalykas kūrėjui. O aptariamo rinkinio koncentracija galėtų būti kad ir tokios eilutės:

eilėraštis
(...)
lyg boružėlė pačiam pakrašty
didelio viešo kelio
(p. 281)

Būtent šis etiudas atveria dar vieną asociacijų grandinę, vedančią prie Sigitos Gedos ir Marcelijaus Martinaičio, kurie kalba archaikos atmintimi ir bando sutverti pačių išvysto pasaulio mitologiją bei restauruoti universaliąją mitologinę sąmonę. V. Daujotė, kaip ir minėti poetai, atsiremia į du mitus – vaikystę ir gamtą, tačiau, priešingai jiems, profesorė, atrodo, nekuria savojo mito.

Jei S. Geda ir M. Martinaitis struktūruoja realaus ir kalbos pasaulių mitologines versmes pasitelkę daugiau vyrišką logiką, tai naujos kygelės autorei rūpi intymus įsižiūrėjimas ir įsiklausymas į realybę bei pirmapradiška žodžio epifanija.

V. Daujotė artimesnė D. Kajoko meditacinės tėkmės stiliui ir labai skiriasi, pavyzdžiui, nuo Lidijos Šimkutės ar Aldonos Gustas žodžių ir prasmių estetikos bei intelektualiosios metaforos elegancijos.

Rašytojos sielai svarbiau išgirsti neapčiuopiamas realybės bei bandymo ją ap(iš)sakyti vibracijas. Ji tai daro tyloje – pačiai sau, o ne reklamai, nesistengdama nustebinti ar sukurti įvaizdį. Akivaizdu, kad „Perrašuose“ autorė, nors ir nedrąsiai, atskleidžia dar vieną ir savo pasaulėžvalgos pusę.