Per aspera...

Atostogų romanas. O kas toliau?

Šiuo metu Vakarų literatūrą krečia šventojo Gralio paieškų karštligė. Netikėtai, po Dano Browno „Da Vinčio kodo“ sėkmės, rašytojai grįžo prie pagrindinės riterių literatūros temos. Lietuvių autoriai, dėkui Dievui, šiam bumui dar nepasiduoda. Nepasidavė jam ir Rima Urmetzer. Ji liko ištikima antrajai pagal svarbą riterių literatūros temai – meilei.

Meilė šiame romane tiesiog liejasi per kraštus – beveik visi vyrai, vos tik pamatę pagrindinę romano veikėją Izabelę, pakerėti jos grožio ir proto, ją pamilsta, siekia užkariauti bei padaryti savo nuosavybe. Izabelė romano pradžioje kiek santūresnė šiuo atžvilgiu: pasibaigus vienai meilei, ji įsimyli kitą vaikiną, tačiau knygos pabaigoje ir ji duoda valią jausmams –­ be galo be krašto myli savo vyrą, o dar labiau – meilužį ir dosniai abiem dalija savo dėmesį ir gražų tarsi deivės, nesenstantį bei seksualų kūną.

Šiuolaikinė literatūros kritika teigia, kad toks visai neseniai buvęs madingas literatūros skirstymas į vyrišką ir moterišką jau pasenęs, banalus ir, svarbiausia, nieko apie vieną ar kitą kūrinį nepasakantis apibūdinimas. Kad ir kaip ten būtų, šį sykį (patikinau save, kad jau tikrai paskutinį sykį!) aš dar pritaikysiu šį kriterijų perskaitytai knygai. Ir ką gi – šis romanas neabejotinai moteriškas. Konstatavus tokį faktą kyla klausimas – gerai tai ar blogai? Štai dabar ir paaiškėja akivaizdi tiesa, kad tie, kas sako, jog skirstyti literatūrą į moterišką ir vyrišką yra nevaisinga ir tai negali būti joks objektyvus vertinimo kriterijus, yra visiškai teisūs. Tai nei blogai, nei gerai, tiesiog moterys mąsto moteriškai, vyrai – vyriškai. Kiek blogiau, o gal juokingiau būna tik tuomet, kai moterys, bandydamos paneigti tuos skirtingai funkcionuojantiems pusrutuliams taikomus stereotipus, bando versdamosi per galvą rašyti vyriškai, o vyrai, apsimesdami, kad gali įlįsti į moterų kailį, staiga prabyla moteriškai.

Taigi R. Urmetzer mąsto moteriškai, rašo moterišką literatūrą ir, manau, skirtą tik moterų auditorijai (aš bent jau niekaip neįsivaizduoju vyro, turinčio kantrybės perskaityti beveik 600 puslapių meilės romaną, na, nebent už tai būtų pažadėtas nemenkas prizas). Ir vis dėlto kodėl jau perskaičius keliasdešimt pirmųjų knygos puslapių romanas man pasirodė moteriškas? Visų pirma čia rašoma apie tikrosios, amžinosios, meilės paieškas, o ne apie gamtos mums duotą poravimosi instinktą (p. 21), R. Urmetzer žodžiais tariant. Iš šiokios tokios gyvenimo patirties drįstu teigti, kad vyrai mieliau kalba ir rašo apie tą poravimosi instinktą, o paklausti, ar žino, kas yra tikroji meilė, susimąsto ir galiausiai prabyla labai atsargiai, lyg apie jau minėtą šventąjį Gralį: pritaria minčiai, kad toks dalykas gali kur nors būti, bet jie jo nematė, nieko konkretaus apie jį nežino ir, svarbiausia, jo neieškojo. O moterys, atvirkščiai, bene visos slapčia įsitikinusios, kad bent kartą gyvenime jį buvo radusios, tik anam, vargšeliui ar kiaulei, jų tuo metu nereikėję. Na, bet jis dėl to dar pasigailės... Štai tokie vyriškos ir moteriškos meilės skirtumai, o šis romanas – būtent apie pastarąją.

Tik pradėjus skaityti knygą suintriguoja romano struktūra. Laiminga ir įsimylėjusi Izabelė, atostogaudama mylimojo tėvų namuose, rašo dienoraštį, kurį vėliau skaito kartu su savo vaikinu Džonu. Šitaip retrospektyviai nusikeliama į Izabelės vaikystę ir jaunystę, skaitytojai sužino apie begalybę Izabelės „meilių“, jai ar jos gerbėjams pasibaigdavusių vis nesėkmingai. Ir štai dabar ji galų gale laiminga – mylima ir mylinti. Rašytoja, papasakojusi šios meilės priešistorę, vėl sugrįžta į tą pačią vietą ir tęsia Izabelės ir Džono santykių istoriją. Tolesnis pasakojimas chronologiškas, sekama paskui vykstančius įvykius, jie nuosekliai atpasakojami bei analizuojami, o į ankstesnius laikus grįžtama tik Izabelės atsiminimais.

Skaitant užburia ir įtraukia pasakojimo ramybė ir nuoseklumas, nors retkarčiais pritrūksta to tokio paprasto, bet kai kurių rašytojų dažnai pamirštamo jų amato triuko – žodžio taupumo. Nebūtina daugžodžiauti, kaskart anatomiškai aprašinėti kiekvieno pojūčio, minties ar rankos krustelėjimo, nuovokus skaitytojas tai supras iš kur kas trumpesnės pastraipos ar kelių sakinių, užuot skaitęs kelis puslapius; o kartais verta atsisakyti ir visiškai nieko nauja nepasakančių ištisų scenų (ypač antrojoje knygos dalyje). Suprantama, rašant tokį ilgą romaną neįmanoma išvengti ir prasilenkimų su logika. Pavyzdžiui, romane tokia gausybė Izabelės meilės nuotykių studijų metais (kiekviena savaitės diena skirta vis kitam vaikinui!), kad neaišku, kada ši mergina dar galėjo pavyzdingai studijuoti mediciną, lankyti ir slaugyti senus paliegusius tėvus, o vėliau ir dirbti nelengvą darbą. Stebina ir siro Džono (žodis siras lietuviškai rašytinas seras) ilgaamžiškumas. Izabelei nuvykus į Škotiją ir ištekėjus už Džeimso, ji susipažįsta su jo seniausiu giminaičiu, kuriam yra septyniasdešimt penkeri metai (p. 231), vėliau su juo Izabelė susidraugauja ir savo bendravimu praskaidrina jo senatvės dienas, primindama jam kadaise prarastą mylimąją. Bet kai tas pats siras Džonas romano pabaigoje praėjus mažiausiai dvidešimčiai metų dalyvauja Džeimso ir Izabelės sūnaus vestuvėse, ten guviai sukinėjasi tarp svečių ir dar sako ilgus tostus, kyla įtarimas, kad rašytoja bus pamiršusi šio personažo amžių.

Nepaisant tokių menkų nesklandumų būtina pabrėžti, kad R. Urmetzer puikiai atskleidė šiuolaikinės moters psichologiją įvairiose gyvenimo situacijose ir įvairiais amžiaus tarpsniais. Santykiai su vaikinais, o vėliau ir vyrais, noras mylėti ir būti mylimai arba, kaip romano autorė rašo, gerbiamai ir geidžiamai ir daugelis kitų moters mąstysenos vingių ir vingelių pavaizduota su dailininkės talentu – čia matyti ne tik juoda ir balta, o visos paletės spalvos ir visi jas maišant įmanomi atspalviai. Manau, net priekabiausi psichologai rašytojai neturėtų priekaištų – čia sudėti visi merginos, moters, žmonos, motinos troškimai, svajonės, išgyvenimai, rūpesčiai, abejonės, ieškojimai, kartais – nepasitikėjimas savimi, kartais – pernelyg didelis savo vertės jutimas lyginant su kitomis moterimis. Ne viena moteris, skaitydama šią knygą, čia atpažins ir savo jausmus, patyrimus bei atradimus ir mintyse rašytojai pritariamai palinkčios galvą. Na, o vyrai, jei vis dėlto ryšis skaityti šią ilgą knygą, galės nemažai sužinoti apie tokią neįžvelgiamą ir sunkiai jiems perprantamą moters ir moteriškumo esmę.

Tik pradėjęs skaityti knygą iš karto supranti, kad fikcijos čia nėra itin daug, – romane vykstantys įvykiai, nuotykiai ir meilės išgyvenimai paremti autentiška autorės patirtimi. Tai, beje, patvirtinama ir romano anotacijoje. Pirmasis romanas ne vienam rašytojui ar rašančiajam (taip vadinu tuos, kuriems po pirmojo romano ar kitokios knygos leidimo vis dėlto nepavyko tapti rašytojais) kyla iš autentiškos patirties, kurią būtinai norisi išsakyti, su kuo nors pasidalyti ar tiesiog įamžinti. Tad pirmasis neretai išeina geresnis nei antrasis. Kodėl? Ogi dėl paprastos priežasties: antrajam jau gali ir pritrūkti autentiškų gyvenimo nuotykių, tad reikia gerokai pamiklinti savo vaizduotę: ne atkurti realybę, o sukurti naują – meninę fikciją. Štai tuomet ir atsiskleidžia tikrosios rašytojo galimybės. Tad šįsyk virš R. Urmetzer galvos pakimba Damoklo kardas – ji turi parašyti ir išleisti dar vieną knygą. Būsimasis romanas parodys, ar šis tėra eilinė moters užgaida ieškant naujos veiklos, ar tai yra įdomios, mokančios pasakoti ir turinčios ką papasakoti rašytojos debiutas. Taigi būkime kantrūs ir šiek tiek luktelėkime – laikas parodys.

Tiesą sakant, „paskelbti“ tokį verdiktą paskatino keista nuotaika rašant recenziją. Visą laiką buvo sunku atsiriboti nuo romano turinio ir pasverti meninę šio teksto vertę. Vis norėjosi pasvarstyti ne kaip kritikei, o kaip skaitytojai, moteriai: teisti, smerkti pagrindinę romano veikėją, o kartais ją suprasti ir pateisinti. Mat, vertinant griežtos moralės požiūriu, smerkti ją yra už ką: turi be galo mylintį vyrą ir šalia jo – meilužį. Tas meilužis – sena, kadaise ją išdavusi meilė, o sena meilė, kaip liaudis sako, nerūdija... Vis dėlto skaitant romaną smelkėsi tokia bjauri, viliuosi, kad neteisinga nuojauta, jog romanas rašomas norint pateisinti tokį gyvenimą, jį paaiškinti ir pačiai suprasti. Jei ne patį gyvenimą, tai bent svajones apie tokį gyvenimą.

Grįžtant prie romano struktūros, norisi pridurti dar vieną dalyką – romanas įdomus, intriguojantis, patraukiantis skaitytojo dėmesį, bet... iki paskutinio knygos trečdalio. Kad ir koks būtų įdomus, pernelyg ilgas romanas galų gale tampa nuobodus. Visa ta siužetinė linija su dvie­jų meilužių vaikų istorijomis (jų meile ir vedybomis) yra perteklinė ir romanui visiškai nereikalinga. Dėl to gana rimtas romanas darosi panašus į ilgus ir niekad nesibaigiančius serialus. Elegantiškai knygos pabaigai būtų pakakę Džono ir Izabelės atsinaujinusios meilės intrigos. O dabar paskutinis knygos trečdalis primena neseniai per TV baigto rodyti ir moterims itin patikusio serialo „Seksas ir miestas“ tęsinį. Ten tokios žavios keturios vienišos moterys ieškojo antrųjų pusių. Skaitydamas „Per aspera...“ pabaigą, nejučia pradedi įsivaizduoti, kad štai taip praėjus dvidešimčiai metų gyvena kuri nors iš keturių serialo herojų: sėkmingai ir turtingai ištekėjusi, auginanti du gražuolius sūnus ir turinti be galo gerą seksą ir su vyru, ir su žaviu, nesenstančiu meilužiu. Ir kai galiausiai tai įvyksta (na, kai su meilužiu pradeda bendrauti ne vien platoniškai), Izabelę staiga nustoja kamuoti įvairios dvasinės kančios, abejonės ir panašios gilios mintys, ji pajunta dvasinę ramybę, o ir jos vyras labai laimingas, matydamas tokią pastaruoju metu laimingą žmoną. Meilužiui taip pat jau viskas gerai, nes periodiškai vis gauna to, ko nori. Taigi romano pabaigoje – visi be galo laimingi ir patenkinti visomis prasmėmis.

P.S. Dar apie romano žanrą. Manyčiau, šalia istorinio, nuotykių, meilės ir kitų romanų dar reikėtų išskirti tokį porūšį – atostogų romanas. Atostogų, nes skirtas skaityti per atostogas, turint daug laisvo laiko, kadangi romanas netrumpas, o jo turinys – mielas, saugus, smagus gyvenimas šeimoje ir išvykos per atostogas pasimatyti su meilužiu. Įdomu, apie ką bus kita R. Urmetzer knyga?