Penki ketvirčiai apelsino

Argi per matematikos pamokas aš neišmokau, kad yra 4/5, bet ne atvirkščiai? Tai kokia gi logika dalijamas apelsinas šioje J.Harris trilogijos istorijoje?

Pagrindinė romano veikėja, vaikystėje dalindama apelsiną į keturias dalis, iš tikrųjų dar vieną skiltelę nuslepia - ji reikalinga ne suvalgyti, bet jos sumanymui įvykdyti. Gal tai ir yra pagrindinis knygos leitmotyvas: ne visada galime tikėti savo akimis. Žmonių likimai tarsi irgi racionaliai paaiškinami, bet visgi yra įvykių, kurie randasi dėl tos „nematomos apelsino puselės” – dėl kažkokių nežinomų, neregimų sutapimų, aistrų, nuojautų.

Nors šiame romane, kaip ir kitose J. Harris trilogijos dalyse (Šokoladas, Gervuogių vynas) kalbama apie maistą, nagrinėjami receptai (pasakotoja paveldi mamos kulinarijos patiekalų knygą), man atrodo, kad skaitytojas nesigilina į gurmaniškus šedevrus, o gal net pamiršta ir pats pavalgyti, nes siužeto stūmoklis – intriguojanti šeimos (moters ir jos trijų vaikų) istorija - paslaptis, kurią norisi kuo greičiau perskaityti.

Gal ir galima būtų supykti ant autorės, kad ji naudoja bestselerių rašytojų triukus (meilės trikampis, vaikystės nostalgija, praeities intriga, giminaičių šantažas), bet negali paneigti, kad istorija apie vaikystę karo metais (apie draugystę su vokiečiais, apie pirmąją meilę, apie didįjį tikėjimą milžiniška lydeka, galinčia išpildyti norą, apie manipuliaciją motinos migrena) yra nebanali, net, pasak dedikacijos, paremta tikroviškais faktais.

Recenzijose radau priekaištų autorei dėl painaus pasakojimo, netobulos kompozicijos. Man regis, atvirkščiai, siužeto konstravimas yra apgalvotas: istorija tarsi įrėminta pasakos pradžios formulės (Prieš mirtį motina paliko ūkį mano broliui Kasiui, lobį vyno  rūsyje- mano seseriai Renei Klodei, o man, pačiai jauniausiai, - savo albumą…)ir laimingos pabaigos vizijos(Savo grįžimą namo atšventėm saldžia juoda kava, raguoliais ir pomidorų tyre, pagaminta pagal mano motinos receptą.).Kaip ir stebuklinėje pasakoje, veikia magiški daiktai (apelsino žievelės, žuvis) ir labiausiai sekasi trečiajam vaikui – negražiausiai, bet emociškai stipriausiai mergaitei Frambuazai. Be to, kompozicijos raktas nusakytas knygoje - pasakojimas panašus į motinos albumą: nėra pradžios, puslapiai nesunumeruoti, o pabaiga tokia atspurusi kaip nesiūlėtas sijonas…

Šio romano stipriausias bruožas - veikėjų psichologiškumas. Pagyvenusi moteris sugeba į savo vaikystę pažvelgti anomis - vienišos mergaitės nesąmonių prikimšta galva - akimis. Subtiliai nagrinėjamos skaudžios mamos ir dukterų, brolių ir seserų santykių problemos.

Ir man būtų labai patikęs šio romano skonis (rašytojos J. Harris išmonė ir puikus G. Baužytės vertimas), bet jį gerokai apkartino knygos leidėjai. Nežinau, kodėl redaktorė maniusi, kad knygoje galima laužyti žodžius kaip dienraštyje ir kelti juos į kitą eilutę be taisyklių : ka-mpe, li-estų… Tai įkyriai erzina. Kaip ir daugybė rašybos klaidų… Tarsi deguto šaukštas medaus statinėje…