Pelės maldos

Mažo, menko ir pilko gyvūnėlio trumpos ir labai nuoširdžios maldelės – taip galima trumpai apibūdinti šią į linkėjimų ir sveikinimų leidinius panašią knygą.

Pelytės įvaizdis pasirinktas dideliems žmogaus siekiams ir lūkesčiams nušviesti ir santykiui tarp Dievo ir žmogaus užmegzti: mažai pelytei ne tik nesvetimas trupinių rinkimas nuo žemės maistui, bet ji nepamiršta pažiūrėti ir į dangų, iš kurio pila lietus ar kuriame skaisčiai šviečia žvaigždės. Ji, pelytė, savo baimėmis ir lūkesčiais, prašymais ir maldavimais primena mus, žmones, primena, kokie mes, ko mums dažnai trūksta.

Tad pelės gyvenimas irgi nėra labai paprastas: jai reikia kovoti dėl sūrio spąstuose („Dios Mio / Aš alkana... / Sūris labai skanus... / Tačiau / geriau jo ragauti / kai patiekiamas ne spąstuose“), išvengti katino nagų. Tačiau, kaip ir žmogus, ji filosofuoja („Narvai... ar jie reikalingi ką nors uždaryti, ar neįsileisti į vidų?“), užjaučia („Šiandien prisirinkau šiek tiek trupinių / Atiduosiu juos tiems kas už mane skurdesni“), guodžia („verkti nėra taip blogai“), prašo:

Dios mio

Paukščiams dabar sunku
rasti maisto

Pasiūlysiu savo sūrio.
O gal ir sules...

Dios mio –
išalkusius
pamaitink...

O vakarais tiesiog stebi saulėleidį.

Ši žmogaus (didelis) ir pelės (maža) paralelė mus, užmirštančius pakelti akis į dangų, o neretai net nepastebinčius, kas dedasi visai šalia po kojomis, ypač žavi.

Maldeles papildo labai charakteringos Tomo Plasmano (Thomas Plassmann) iliustracijos.