Pažadas

Autorius – prancūzų laikraščio „Liberation“ žurnalistas, už darbus šioje srityje pelnęs kelias tarptautines premijas, o už romaną – prestižinį Mediči apdovanojimą. Taigi, atrodo, žurnalistas žurnalistui nelygu: nebūtinai turi turėti filologinį išsilavinimą ar mokytis literatūros institute, kad galėtum gerai rašyti grožinius tekstus.

Vis dėlto žurnalistinio stiliaus įtaka šiame romane labai ryški. Ne tiek dėl sentimentaloko pasakojimo stiliaus, kiek dėl specialiai sudėtingai supainiotų siužetinių linijų, vingiuojančių tarp senos ir nesenos praeities, dabarties ir vaikystės pasakos, pamažu virtusios mitu, kurį privalu gerbti ir ginti. Istorija kartais atrodo kone detektyvinė: čia pat smulkiai nupasakojamos veikėjų biografijos, aprašomi tarpusavio santykiai, gyvenamoji aplinka, kurioje pastebimas kiekvienas siūlelis, kiekvienas judesys. Joje viskas turi kone sakralinę prasmę: septyni nuo vaikystės draugaujantys personažai iškelia mamos pasakojimą apie stebuklingą žibintą, gaudantį sielas, paverčia legenda. Jie sudaro slaptą bendruomenę, pasiryžę globoti greitai mirsiančių senukų sielas. Tačiau ir patys draugai tam tikra prasme atsisveikina su savo buvusiais gyvenimais, kai sudaro slaptą bendruomenę ir pasikeičia vardus.

Dar romane yra keistų aliuzijų su prancūzų komunistais, darbininkų judėjimu, netgi minimas Lenino vardas, dėl kurio gavo pravardę vienas veikėjų. Pasakojimas juda labai lėtai, mėgaujantis jaukiais kasdienybės aprašymais, kuriuose absoliučiai viskas yra svarbu. Kiekvienas personažas yra „sekamas“, nupasakojamos visos jo mintys ir pojūčiai, kartu su kiekvienu apsvarstomi moralės ir tikėjimo (ne tiek religijos, kiek stebuklo prasme) klausimai. Vardan draugystės galima laikytis absurdiškiausių įsitikinimų, nes vaikystės išgyvenimai, kaip įprasta šiuolaikinėje Vakarų literatūroje, iškeliami aukščiau visų emocinių potyrių. Būtent dėl to detektyvinė istorija (kurioje, kaip įprasta, neišsiverčiama be žudymo) atrodo truputį neįtikėtina. Ir neįmanoma jokioje kitoje šalyje nei Prancūzija, kurioje, kaip žinia, meilė tampa menu. Tokie romano motyvai, kaip prietarai, susiję su siela, įsitikinimai dėl žmogaus apsisprendimo mirti, mirties atitolinimo ir bandymas išvengti praradimo skausmo, romane atsiskleidžia netgi ryškiau. Gera proga palyginti, kaip kitų šalių rašytojai nagrinėja mirties temą, kuri lietuvių literatūroje –­ viena populiariausių.