Paukštukas

„Danguje daugiau nieko nėra,
Tik paukščių takai.
Kažkas gyveno, mirė,
Bet kai ką paliko.“

Ant knygos nugarėlės parašytos kelios nuomonės apie šį kūrinį. Štai viena iš jų:

„Pribloškiantis psichologinis romanas... Stulbinamai originalus... Jaudinantis.“

Kad „Paukštukas“ yra psichologinis romanas – sutinku, bet kad stulbinantis – ne. Taip, originalus ir gal šiek tiek jaudinantis, bet tikrai ne pribloškiantis. Kitos nuomonės irgi labai panašiai skamba.

Knyga parašyta labai savitu stiliumi: vienoje pusėje knygos pasakotojas yra Alas, kitoje – Paukštukas. Pastaroji dalis man pasirodė ypač nuobodi – beveik visą laiką kalba eina apie kanarėles. Vis sugaudavau save praleidinėjantį pastraipas. Bet būtent Paukštuko mintyse ir slypi tai, dėl ko šis romanas pavadintas psichologiniu.

„Trokštu manyti, kad galiu paversti realybe tai, ką žinau ir ko negaliu pasiekti. Aš sugniuždytas. Manyje per daug žemiškumo. Mano kaulai yra klajojančios dulkės.“

Alo dalis man kažkodėl priminė Sigito Parulskio kūrybą.

„Haringtonas perplėštas pusiau. Matau jo vidurius. Veide jokios išraiškos, jis nebegyvas. Blizgančios žarnos išslysta kartu su paskutinėmis kraujo čiurkšlėmis. Nusigręžęs apsivemiu.“

Paukštukas išprotėja dėl savo meilės paukščiams. Jis pats ima manyti, kad yra paukštis. Ir taip atsiduria psichiatrinėje ligoninėje. Jo lankyti atvyksta Alas ir, psichiatro nurodymu, ima kalbėtis su Paukštuku apie praeities įvykius, tokiu būdu tikėdamasis jį gražinti į realybę.

Nežinau, ką apibendrinančio galima pasakyti apie šį romaną. Pusė knygos patiko, kita pusė – ne. Nemanau, kad susidomėčiau kita William Wharton knyga.