Paukštukas, skelbiantis žemės drebėjimą

Pagrindinė romano veikėja Liusė, emigrantė iš Jorkšyro, ketverius metus gyvenanti Tokijuje, jaukinasi siūbuojantį miestą, skaitytojai - pagrindinės veikėjos sielos virpesius... Liusės pasaulis - toks pat nestabilus, keistas, nepaaiškinamas kaip ir netikėti žemės smūgiai Japonijoje, toks pat paslaptingas kaip neišaiškinama kitos anglės žmogžudystė.

Bet požeminių smūgių vietiniai gyventojai beveik nepastebi arba išmoksta jiems pasiruošti, išgirdę naktį paukštuko perspėjamą krebždesį... Šį „paukštuką“ išgirsti savyje mokosi ir Liusė - ji įtiki, kad yra mirties sėjėja ir  susitaiko su tokia „misija“ - neša kryžių už brolio Nojaus, muzikos mokytojos Jamamotos, žemietės Lilės tragiškas mirtis...
               
Romanas parašytas pirmuoju asmeniu, tačiau pasakotoja pati nesijaučia vientisa ir harmoninga, tad nuolat apie save kalba kaip apie kitą, nepažįstamą moterį, su kuria reikėtų sutarti: Nacuko tapo pirmąja mano drauge Tokijuje. Iš tikrųjų ji buvo antroji Liusės draugė per visą jos gyvenimą – po ištįsusio veido, trombonu grojusios Lizės. Iš pradžių tai atrodė tarsi stiliaus klaidos, tačiau tikriausiai tai Susannos Jones rašymo stilius – rodyti susiskaidžiusią nervingą pasąmonę ir nuotaikų kaitą,  įelektrinti aplinką nuojautomis ir paslaptimis, sureikšminti aplinkos detales, brėžti paraleles tarp gamtos stichijos ir miesto civilizacijos, tarp paukštuko krebždesio ir fotoaparato spragtelėjimo…

Vis dėlto suabejojau, ar vertėja nepersistengėvartodama tiek stilistinį atspalvį turinčių veiksmažodžių, pavyzdžiui, pirmuose puslapiuose įkyriai kartodama „kažkur prašapusi“, „kažkoks prašapęs“… Ar taip kalba 7 dešimtmečio karta?

Labiausiai knygoje patiko jausmų santūrumas ir klajojimai su pagrindine veikėja Tokijaus nuobodžių viešbučių, bankų, vyriausybinių biurų pastatų, traukinių stočių, priemiesčių džiunglėse bei atostogų nuotaikos Sado saloje…

Romanas paliko įvairiasluoksnės knygos, sudarytos iš  detektyvo, erotikos, kelionių apybraižos, pasąmonės srauto, siurrealistinių detalių, įspūdį…Sakyčiau, angliško šaltumo ir japoniško subtilumo derinys. Angliškas (lietuviškas?) mąstymas hieroglifais (beje, skaitant romaną galima išmokti keleto japoniškų žodžių ir hieroglifų).

Ir svarbiausia, kad skaitytojas, perskaitęs romaną, neperskaito…istorijos. Pabaiga atvira ir paradoksiška. Keista, kaip ir emigrantės būdai nuslopinti artėjančio žemės drebėjimo nuojautą - gyventi prie geležinkelio ar mylėtis per naktį, kad užgožtum tai, kas iš tikrųjų baugina…

Romanas pateisino seriją Indigo, kuriai leidykla priskiria knygas su originaliu požiūriu į pasaulį, individualumą, laisvę, kasdienybės mistiką.