Patarlės ir priežodžiai

Tai knyga, kur žodžių mažai, o minčiai nepaprastai erdvu.

Tai parankinė arba kitaip sakant „stalo“ knyga, kuri turi būti skaitoma ne iš karto, o per daug dienų, per daug metų, bet ir jų vienam žmogui, tikriausiai, bus per maža, nes sutalpinti visos čia sukauptos išminties vargu ar užteks viso vieno žmogaus gyvenimo. Ir toks pasakymas nesukelia nuostabos, nes knygelėje sudėtas mintis kūrė ištisos lietuvių kartos.

Nerasite knygoje nė vieno beprasmio žodžio, o jų junginių prasmės tokios gilios ir tokios įvairios, tokios spindulingos ir ryškios, kad kiekvienam skaitytojui atsiveria pagal jo paties išmintį, išsilavinimą, amžių, filosofines sampratas. Bet juk tas būdinga kiekvienai gerai knygai. Ir taip, ir ne – knyga skaitytojui gali patikti arba nepatikti, o ši liaudies išmintis patiks kiekvienam, nes ji daugiaspalvė, daugiabriaunė – lengvai prisitaikanti pagal visus atskiro žmogaus gyvenimo atributus ir poreikius.

Ir dar vienas aspektas – patys gudragalviškiausi dalykai, patys sukčiausi gyvenimo reiškiniai pasakomi visiems suvokiamais žodžiais – tiesiai, išmaningai, trumpai, netgi „risnojančiai“, nes atsiveriantis išminties laukas toks įvairus ir platus, kad sunku būtų nustatyti, kurioje vietoje yra tikrasis minties taškas, jos „vinis“.

Knygoje yra net 13 skyrių, kuriuose atsispindi žmonių darbas, buitis, visuomenės sandara, žmogaus savybės, moralė, šeimos santykiai, gimtojo krašto grožis ir jo sauga, mokslas ir kultūra, žmogaus išmintis, istorijos vingiai, turto ir pinigų galia, kandus sąmojis ir humoras.

Naudodamasis proga, pateiksiu kelioliką pačių, mano supratimu, reikšmingiausių ir nūdieniškiausių:

Aitvaru turtėjau, kai prakaitą liejau;
Ardami arti, pjaudami pjauti mokomės;
Be darbo – ilgu, su darbu – sunku;
Darbas dėl akių duonos nepelno;
Gaspadoriaus akimi gyvuliai tunka;
Geras artojas ir su žąsinu paaria;
Geriau sunkiai dirbti, negu lengvai elgetauti;
Iš guolio nekepsi raguolio;
Kaip dirba, taip turi;
Kalbus kalbą, darbus darbą randa;
Lengva pasakyti, bet ne padaryti;
Nekrutėsi – neturėsi;
Ateitis – rūkuose, praeitis –varguose;
Kur žiūri – ten mėsa, kur pjauni – ten kaulas;
Dieve, duok iš pono ubagą, ne iš ubago poną;
Kyšių neima, bet be dovanų neprisileidžia;
Kur mužikui kvepia, ten ponui smirda;
Samdytas – ne gimdytas;
Su taukinu snukiu teeina šeimynos samdyti;
Bernas – arklyje, merga – lopšyje;
Girtam saulė klane miega;
Jaunam ir pelė dantis duoda;
Kas tyli, tą visi myli;
Mislis – už metų, mirtis – už pečių;
Senam – griekai, jaunam – niekai;
Tos pačios akys rauda, tos pačios juokias;
Iš mėšlo virvę veja;
Išmokyk, žmogus, akmenį plaukti;
Išpurtino kaip vanagas vištą;
Jam paskolinsi – lopeta užmokės;
Jo burna nedurna – duodama žiojas;
Juo trobos dangum dengtos, lauku tvertos;
Jūrą perplaukęs, klane nuskendo;
Kad katės lotų, šuns nebereikėtų;
Kad sapne rasiu, duosiu;
Kada gi pekloj velnio nebuvo?;
Katė pečių pajudins!;
Kerta medį virbalui dirbti;
Kiaulės nosis smarvės nebijo;
Klausk durniaus razumo;
Ko žiopsai kaip prūso kišenė?;
Kojomis nosies nenušnypši;
Kuprotą oželį tik vilko dantis pataiso;
Kur matei, kad iš batų aulų šaudytų?;
Linai nesėti, o jau drobes audžia;
Miklus kaip sausa šaka;
Ne dyvas, kad šuva prarijo kirvį;
Ne tas sotus, kuris laižos;
Neduok, Dieve, su gyvais velniais muštis;
Nekenčia kaip katė smetonos;
Šaukšte prigirdytų, kad galva tilptų;
Šventas kaip švento Jurgio drigantas;
Tiesus kaip alkūnė, gudrus kaip avinas.