Paslaptingas bičių gyvenimas

Viena keisčiausių knygų, galinti nustebinti net Amerikos literatūros žinovus. Pavadinimas tarsi sufleruoja paauglėms skirtos pasakos žanrą, bet romaną išties sunku apibūdinti. Iš universitetinio išsilavinimo žinojau, kad JAV pietinių valstijų literatūrinė tradicija gerokai skiriasi nuo tos, kurios kūrinių daugiausia verčiama į kitas pasaulio kalbas. Geriausiai žinomas jos atstovas, ko gero, W. Faulkneris, o Pietų Amerikos moterų kūrybos vertimų reikėtų su žiburiu ieškoti. Tačiau būtent moterų kūryba geriausiai atskleidžia konkrečios vietovės atmosferą, jos gyventojų mąstyseną ir jauseną, bendruomeninio ir kasdienio gyvenimo specifiką. Knygoje „Paslaptingas bičių gyvenimas“ vaizduojami žiaurūs ir nerimastingi juodaodžių integracijos į baltųjų visuomenę laikai. Visos knygos veikėjos – ne vienos kartos vergų palikuonės, saugančios jų istorijas ir tradicijas, legendas ir papročius.

Pasakotoja Lilė nėra tipiška mergaitė, nes priskiriama prie atstumtųjų, arba, mandagiai kalbant, „marginalų“: ji ne tik baltoji našlaitė iš provincijos, gyvenanti juodaodžių bendruomenėje, bet ir netyčinio nužudymo kaltininkė (ir kartu jo auka). Gudri, savarankiška, drąsi, anksti išmokusi netikėti viskuo, kas jai sakoma, randanti išeitį net iš beviltiškų situacijų. Tekstas – paprastas, nuoširdus, kupinas to grotesko ir magiškojo realizmo mišinio, kuris būdingas ir Pietų Amerikos literatūrai. Beje, iš Pietų Amerikos į šį romaną atėjo ir savotiškas Mergelės Marijos garbinimo kultas. Tačiau šiame krašte religija – tokia pat buities dalis, kaip ir bitininkystė, apie kurią rašoma profesionaliai ir labai gyvai. Iš kartos į kartą perduodamos mitologizuotos istorijos turi ypatingą reikšmę Lilę priglaudusiai moterų bendruomenei, kurioje pasakojama buitiškai, neįmantriai, nefilosofuojant. Nors knygos siužetas – toli gražu ne saldi kaip medus pasaka apie vargšę našlaitę. Čia yra ir nusikaltimų, ir vargo, ir žiaurumo, ir smurto. Vis dėlto romano veikėja mokoma priimti viską, kas nutinka, kaip gamtiškų gyvybės ir mirties dėsnių išraišką. O svarbiausia – mylėti save tokią, kokia yra (tai moterims ne visada lengva). Pripažįstu, knyga keista. Ne tokia rafinuota kaip vadinamosios „didžiosios istorijos“ ar šeimos sagos. Tačiau labai naudinga tiems, kas dar neišmoko vertinti savo mažojo pasaulio. Ir tiems, kas klausydamiesi juodųjų džiazo nesunkiai gali įsivaizduoti kaitroje siūbuojančius neaprėpiamus medvilnės laukus.