Paslapties įpėdinis

Komiksai ir komikai

Skaitydamas šią knygą taip toli nukeliavau į man nežinomus ir nesuprantamus pasaulius, į velniaižin kokią niekaip neapibrėžtą ateitį ar praeitį, kad norėdamas atkurti dvasinę pusiausvyrą dabar turiu prisiminti paprastą barzdotą anekdotą apie studentą ir valstietį.

Sykį kumelės traukiamu vežimu keliavo valstietis. Jį sustabdė jaunuolis, matyt, studentas, ir paprašė pavėžėti. Valstietis mielai sutiko. Abu vyko tylėdami. Senukas, norėdamas užmegzti pokalbį, ėmė teirautis, kur pakeleivis mokosi, kuo bus užaugęs. „KPI“, – trumpai tarstelėjo studentas ir nutilo. Staiga kumelė sustojo. „Kodėl nevažiuojame, kas atsitiko?“ – sunerimo studentas. „KNŠ“, – ramiai atšovė valstietis (KNŠ – kumelė nori šikti – C&P).

Nežinau, tačiau Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vadai, drįsę išleisti šitokią knygą, man primena valstietišką skomorochų trupę. Paprastumo dėlei ją pavadinkime LRS – Liniauskas, Repečka, Sventickas. Negi jie lig šiol neskaitė kvailų komiksų ir nematė idiotiškos animacijos, kurioje koks nors didvyris visiems priešams riaumoja: „Aš ištaškysiu jūsų smegenis po visą galaktiką!“

Tikrai keista ir net juokinga. Juk būtent pagal tokį scenarijų ir sukurpta ši negudri bei infantiliška paauglės knyga. Paauglės, kuri (kaip nurodyta užpakaliniame viršelyje) mėgsta skaniai pavalgyti, nemėgsta mokytis ir nekenčia nedraugiškų žmonių. Kuriai atrodo, kad pasaulis yra baltas. Kuri šią knygą skiria savo „nemirtingajai“ 8b klasei ir visai „chebrytei“.

Lankantis užsienyje mane labiausiai stebindavo suaugę amerikiečiai ir japonai, įsikniaubę į komiksų knygutes vykstantys iš darbo į namus metro. Gal jiems iliustruoti tekstai apie visokias pabaisas, burtininkus, gerąsias fėjas, blogio valdovus, princeses, išminties deives etc. ir įdomūs...

Tačiau kaip suprasti mūsų brangiąją trijulę LRS? Gal jie, 2000 egzempliorių tiražu sugebėję išleisti tokią storą – 373 p. – knygą, vėliau pagal ją susuks ir pilnametražį fantasy filmą?.. Išeis išties brangus... Juk mažametė autorė įspėja:

– Labas, – pasakė Įpėdinis ir atsispyręs nuo mirštančio demono galvos šoko ant antrojo. Kad būtų gražiau, paleido energijos spindulį. „Jei kas nors apie mane susuktų filmą, reikėtų nemažai specialiųjų efektų“, – pagalvojo Činhu nusileisdamas ant spindulio pritrenkto demono nosies.

Ginkdie neteigiu, kad jauniesiems autoriams nereikia pagelbėti. Šimtai jų su jau parašytais romanais ar poezijos rinkiniais varsto leidyklų duris. Tik nereikia nusileisti iki itin žemo komiksų lygio, nes tada leidėjai tampa komikais.