Paskutinės dienos Itakėje

Iliustruota literatūrinės senatvės enciklopedija

Ilgais tamsiais vakarais dailininkas Mikalojus Vilutis darė tai, kas jam labiausiai patinka – jis paprasčiausiai kažką piešė be jokio aiškaus tikslo. Kadangi tokių gūdžių vakarų pasitaikydavo ir poetui Antanui A. Jonynui, jis tuomet mėgindavo kažką rašyti „į stalčius“. Abu menininkai buvo gyvenimo matę, todėl nebetikėjo jokia giliai prasminga veikla – tiesiog kūrė savo malonumui. Rašė ir piešė ilgai, kol staiga jiems pristigo vienam kito. Susitiko, pakalbėjo ir nutarė, kad būtų dar geriau, jei prie jų prisijungtų ir publika. Žiūrėtų, skaitytų ir gėrėtųsi besiartinančiais tamsiais rudens vakarais. Taip visai netikėtai iš stalčių ir gimė knyga „netyčiukė“. Tokios knygos, kaip ir vaikai, dažniausiai nebūna stropiai planuotos ir lauktos. Jos atsiranda ir bado akis savo sunkiai nuspėjamais viražais ir improvizacijomis. Tokios knygos pačios sušoka į rankas smalsaujantiems ir kažko nematyto knygynuose ieškantiems žmonėms.

Štai paima tokią knygą į rankas skaitytojas-žiūrėtojas ir mato du rūsčius raukšlių išvagotus Nacionalinės premijos laureatų veidus, bet... kas gi jiems ten iš ausų kyšo ?!? Skaitytojas-žiūrėtojas verčia knygą ir mėgina suprasti. Jam pro akis praskrenda supykęs angelas, žiopčioja kietos lyg metalas žuvys, pagaliau pasirodo žmonės, tarsi ką tik prisikėlę iš kapų, kuriuos dar puošdavo brangenybėmis. Gal tai blogas sapnas, tačiau vėl drugelių sparnais atplasnoja kūrėjų galvos... Pažiūrėti gražu – viskas ornamentuose bei rėmeliuose sudėta, brangakmeniais inkrustuota, bet kažkaip neramu ir tiek. O dar tas nesiliaujantis kikenimas!

Skaitytojas pastebi tekstus ir skaito taip taisyklingai sudėtą sonetų vainiką, jog nugara nejučia išsitiesia iš pagarbos klasikai, akys žvelgia ramiai ir šiek tiek sentimentaliai. Bet ir vėl tas kikenimas... Jau darosi sunku suvokti, kas gali šaipytis iš seno nukaršusio poeto, kuris jau „lėtai gravituoja į mirtį“ ir sėdi savo kambaryje, pilname nuobodžių paveikslų, dulkėtų jurginų ir ne mažiau dulkėtų prisiminimų. Kas gali nesigailėti vargšo senuko, pagal kurį jau drąsiai galima sudarinėti senatvės enciklopediją? Štai, pažvelkime į skaitytojo užrašų knygelę, kurioje jis raudonu rašalu pasižymėjo siaubingus perspėjimus: I sonetas – „nė vienas užrašomas žodis/ nebeprisišaukia jau kito“ (p. 5); II sonetas – „fantazijos versmės išsekusios/ vaizduotės nusilpusios galios“ (p. 6); III sonetas – „nebūna sėkmės nepelnytos/ bet kartais beprasmis ir pelnas“ (p. 8).

Skaitytojas pradeda suprasti, kad senatvėje eilių jau niekas neberašo, nors vis dar barškina kompiuterio klaviatūrą. Lyg to dar būtų maža, poetą persekioja audringos praeities, dabarties tuštumos ir gniuždančio laiko baimės. O ne... Skaitytojui darosi sunku suvokti, kad ir jo ranka senatvėje laikys tik nukramtytą pypkę, ir puola ieškoti šalia lovoje sėdinčios žmonos rankos. Ji vis dar čia. Tačiau ir jo „jaunystės laikų išminties/ rožančius seniai išbarstytas“ (p. 36), ir jis galvoja: „sau primenu buvusį žmogų/ įspraustą tikrovės maketan“ (p. 14), pagaliau ir jam neseniai „ant nugaros klojo garstyčias“. Staiga ant skaitytojo kambario lubų sušvinta ryškus neoninis užrašas: „sudievu finita fiasco“, piktas gėlėtas angelas išskrenda, o užversta knyga vėl sugrąžina rūsčius laureatų veidus juodam viršelio sarkofage. Palaužtas skaitytojas mano rytoj pat nusižudysiąs, užsitraukia ant galvos antklodę ir susapnuoja balsą, kuris jam liepia knygą rytoj ryte vėl skaityti iš naujo.