Paskutinės dienos Itakėje

AAJ + MPV = AA


„Antanas A. Jonynas plius Mikalojus Povilas Vilutis lygu amžiną atilsį.“ Apie Antano A. Jonyno – vadovėlinės poezijos klasiko – kūrybą galiu kalbėti tik gerai arba nieko. O apie kito Nacionalinės premijos laureato – Mikalojaus Vilučio – meną beveik neturiu ko pridurti, nes beveik viską jau pasakiau kalbėdamas apie jo iliustracijas Gilandos (Onės Baliukonės) knygai „Kopų karalienė“ („Š. A.“, 2006.IV.22). Jų autorių tada pagyriau ir pavadinau obsesiniu fetišistu, tačiau dabar turiu geranoriškai įspėti: jei M. Vilutis ir toliau savo beveik vienodais siurrealistiniais žmogėnais puoš visas iš eilės gana skirtingas žymiųjų Lietuvos rašto žmonių knygas (nuo O. Baliukonės pasakų vaikams iki A. A. Jonyno pasakėčių senukams), tai man teks paprasčiausiai jo nebegerbti.

Kadangi piešti beveik nemoku, tai savo didžią (kol kas) pagarbą tiems nusipelniusiems kultūros veikėjams pareikšiu trumpučiu sonetų vainiku. Kaip sakoma: geresnio paminklo didvyriams nebus, kaip vykdymas jų idealo...

Itakės kapinėse

1.

papjovė senatvė be peilio
nužudė jonyną poetą
jam trykšta ne sperma, o eilės
verksmingi seilėti sonetai

verksmingų seilėtų sonetų
poezijos galios prapuolė
per vargą gali išstenėti
larisa janina nijolė

larisos janinos nijolės
ne vyro – raukšlėto senolio
nemyli nenori nelaukia

vainiką nuvytusių rūtų
padės jos ant kapo senuko
poeto po klasiko kauke

2.

poetas po klasiko kauke
maldavo bičiulio vilučio
nupieški mums antkapį, drauge
galėsi atgulti ir tu čia

bičiulis vilutis pripaišė
visokių baisybių itakės
čia angelas lenda iš maišo
ten rombuos išsprogusios akys

ir spokso raukšlėti snukučiai
iš popieraus – antkapio būčiai –
tradicinis dainius, iškrypėlis dailius

mano pirštai puslapius drasko
lūpos vapa: finita fiasco
nukaršusiam žodžiui, lavoninei dailei!