Pasipriešinimas ir nuolankumas

Jokia kita XX šimtmečio teologinė knyga vokiškai skaitantiems skaitytojams nepaliko stipresnio įspūdžio nei Dietricho Bonhoefferio laiškai ir užrašai iš kalėjimo. Žymiojo vokiečių mąstytojo, protestantų teologo ir aktyvaus pasipriešinimo nacionalsocializmui dalyvio kūryba priskiriama tiek protestantizmo, tiek apskritai krikščionybės klasikos aukso fondui.

Drąsiai mesdamas iššūkį pasyviai krikščionių laikysenai blogio akivaizdoje, D. Bonhoefferis aiškiai atskiria nuolankumą bei pasidavimą aukštesnei valiai ir pasipriešinimą neteisybei bei nemeilei. Laužydamas moderniosios teologijos rėmus tiek savo gyvenimu, tiek ir kūryba, jis provokuoja iš naujo atrasti esmines dvasines vertybes, jų prasmę ir skatina kritinę krikščioniška save vadinančios visuomenės savianalizę.

Ši D. Bonhoefferio knyga - tikras iššūkis tikėjimui, mąstymui ir veiklai, skatinantis išsilaisvinimą nuo išankstinių nuostatų, aplinkybių prievartos bei visuomeninio egoizmo įtakos.

Vokietijoje D. Bonhoefferio laiškų knyga išleista daugiau nei 350 000 tiražu, yra išversta į 19 pasaulio kalbų.

Kelios knygos ištraukos:

Pasaulyje taip jau yra sutvarkyta, kad iš principo gerbdami aukščiausius gyvenimo įstatymus bei teises drauge labiausiai padedame ir savisaugai ir kad šie įstatymai tik vieną, ir tai tik labai trumpą, kartą toleruoja atskiru atveju neišvengiamą peržengimą, o tas, kuris būtinybę iš bėdos paverčia principu ir greta tų įstatymų sukuria atskirą savo įstatymą, tas bus anksčiau ar vėliau užmuštas – bet su nenumaldoma jėga. Imanentinis istorijos teisingumas atlygina ar nubaudžia tik už tokį darbą, kuris patikrina teisingumą, amžinasis teisingumas tikrina ir teisia širdis.

* * *

Kas mane nuolat jaudina – tai yra klausimas, ką šiandien mums apskritai reiškia krikščionybė, arba kas mums šiandien yra Kristus. Laikai, kai žmonėms į tai būtų galima atsakyti žodžiais, – nesvarbu, teologiškai arba paaiškinant maldingais žodžiais, – jau praėjo; taip pat praėjo turtingo dvasinio gyvenimo bei sąžinės laikai ir apskritai religingumo laikai. Artėja visiškos bedievystės laikai; žmonės, kokie jie dabar yra, paprasčiausiai nebegali būti religingi. Ir tie, kurie sąžiningai laiko save „religingais“, taip pat visiškai nepraktikuoja religingumo; sakydami „religingumas“, jie turi galvoje tikriausiai visiškai ką kita. Tačiau tai, ką tūkstantį devynis šimtus metų skelbia visa mūsų krikščionybė ir teologija, remiasi žmonių „religiniu apriori“. „Krikščionybė“ visada buvo „religijos“ forma (galbūt tikroji). Bet jeigu vieną dieną paaiškės, kad šio „apriori“ iš viso nėra, kad tai buvo istoriškai sąlygota ir praeinanti žmogaus raiškos forma, taigi jeigu žmonės iš tiesų iš esmės pasidarys nereligingi, – manyčiau, jog šis procesas daugiau ar mažiau vyksta (kuo paaiškinti, kad, pavyzdžiui, šis karas, skirtingai nuo visų ankstesniųjų, nesukelia „religinės“ reakcijos?), – ir ką tai reiškia „krikščionybei“? Iš visos ligšiolinės mūsų „krikščionybės“ atimami pamatai, ir lieka vos keli „paskutiniai riteriai“ ar keletas intelektualiniu požiūriu nesąžiningų žmonių, su kuriais dar galima kalbėti „religingumo“ klausimais. Negi lieka tik saujelė išrinktųjų? Negi stengdamiesi realizuoti savo prekę turėtume nertis iš kailio, įskaudinti ar pasipiktinę pulti būtent prie tos abejotinos žmonių grupelės? Ar turėtume užpulti keletą nelaimingųjų jų silpnumo valandą ir juos, taip sakant, išprievartauti religiniu požiūriu? Jei viso to nenorime, jeigu galų gale ir vakarietiškąją krikščionybės formą turėtume laikyti tik pradine visiško netikėjimo pakopa, kokia padėtis tada susiklostytų mums, Bažnyčiai? Kaip Kristus gali tapti ir netikinčiųjų Viešpačiu? Ar yra netikinčių krikščionių? Jeigu religija yra tik krikščionybės drabužis, – o ir tas drabužis įvairiais laikais atrodė labai skirtingai, – kas tada yra netikinti krikščionybė?

* * *

Dažnai savęs klausiu, kodėl „krikščioniškas instinktas“ mane labiau traukia prie netikinčių nei prie tikinčių, ir visiškai ne dėl to, kad pajusčiau norą misionieriauti, o paprasčiausiai „broliškai“. Bendraudamas su tikinčiaisiais dažnai vengiu ištarti Dievo vardą, – nes man atrodo, jog jis čia skamba kažkaip dirbtinai ir kad pats sau atrodau šiek tiek nesąžiningas, (ypač nemalonu būna, kai kiti pradeda kalbėti vartodami religines sąvokas, tada beveik visiškai užčiaupiu burną ir man darosi kažkaip tvanku bei nejauku), – o netikintiems kartais galiu visiškai ramiai ir kaip savaime suprantamą dalyką paminėti Dievą. Tikintys kalba apie Dievą, kai pasiekia savo žinojimo ribas (kartais dėl tingėjimo pasukti galvą) arba kai žmogaus jėgos nebetarnauja, – ir jie visada pasitelkia deus ex machina, – arba tariamam neišsprendžiamų problemų sprendimui, arba kaip jėgą, kai žmogus nebeįstengia susidoroti su kažkokiu uždaviniu, vadinasi, visada pasinaudojama žmogaus silpnumu arba jo gebėjimų ribotumu; tai neišvengiamai trunka tol, kol žmonės savo pastangomis praplečia žinojimo ribas ir Dievas, kaip deus ex machina, pasidaro nebereikalingas; kalbėjimą apie žmogaus pažinimo ribas apskritai laikau abejotinu dalyku (ar pačią mirtį, kadangi žmonės jos beveik nebebijo, ir nuodėmę, kurios žmonės beveik nebesupranta, šiandien dar galime laikyti tikra riba?), man vis atrodo, jog tuo mes paprasčiausiai baimingai norėdavome palikti vietos Dievui; – apie Dievą norėčiau kalbėti ne prie žmogaus ribotumo, o centre, jį sieti ne su silpnumo valandėlėmis, o su jėga, ne su mirtimi ir kalte, o su gyvenimu ir su gėriu. Man atrodo, jog ties ribomis verčiau nutilti ir neišsprendžiamus dalykus palikti neišspręstus.


* * *

Maniau, jog Dievas vis labiau išstumiamas iš pilnametystės sulaukusio pasaulio sferos, iš mūsų pažinimo bei gyvenimo sferos ir jog nuo Kanto laikų jam liko vietos tik anapus patyrimo pasaulio. Viena vertus, teologija tam apologetiškai priešinosi, kovojo – bergždžiai – prieš Darviną ir t.t.; kita vertus, ji susitaikė su taip pakrypusiais reikalais, Dievą ėmė pasitelkti kaip deus ex machina tik vadinamųjų paskutinių klausimų atveju, t. y. Dievas tampa atsakymu į gyvenimo klausimus, gyvenimo vargų ir konfliktų sprendimu. Bet jeigu žmogus tokių problemų neturi arba nenori jų rodyti ir jausti aplinkinių gailesčio, jis negali bendrauti su Dievu, arba tam jokių gyvenimiškų problemų ir t.t. neturinčiam vyriškiui reikia įrodyti, jog iš tikrųjų jis turi neapsakomai daug klausimų, bėdų, jį kamuoja konfliktai, bet jis dėl to neprisipažįsta arba paprasčiausiai to nežino. Jeigu pavyksta tai įrodyti, – o egzistencinė filosofija ir psichoterapija šia kryptimi yra parengusios labai rafinuotų metodų, – tada į šį žmogų gali prabilti ir Dievas, o metodizmas gali džiaugtis savo sėkme. Bet jeigu nepavyksta žmogaus įtikinti, kad jis savo laimę laikytų nelaime, sveikatą – liga, savo gyvybines jėgas – desperacija, teologų išmintis ir baigiasi. Tokiu atveju susiduriame arba su piktybišku užkietėjusiu nusikaltėliu, arba su „biurgeriškai patenkinta savimi“ žmogysta, – iki išganymo jiems abiem labai toli. Tai yra požiūris, kuriam aš priešinuosi. Kai Jėzus laimindavo nusidėjėlius, tai būdavo tikri nusidėjėliai, tačiau Jėzus niekada jokio žmogaus pirma nepaversdavo nusidėjėliu. Jis ragindavo juos trauktis nuo nuodėmės, o ne lįsti į nuodėmę. Aišku, po susitikimo su Jėzumi žmonės viską imdavo vertinti visiškai kitaip. Taip buvo ir su Pauliaus atsivertimu. Bet susitikimas su Jėzumi įvykdavo anksčiau negu nuodėmių suvokimas. Kaip žinome, Kristus rūpindavosi visuomenės atplaišomis, prostitutėmis, muitininkais, bet anaiptol ne tik jais, nes jis apskritai norėdavo rūpintis žmonėmis. Jėzus nė karto nesuabejojo kurio nors žmogaus sveikata, jėgomis, laime ir niekada nežiūrėjo į žmogų kaip į nevykusį padarą; kam tąsyk jis būtų gydęs ligonius, grąžinęs jėgas silpniems žmonėms? Jėzus įtraukia į savo ir Dievo karalystės užmojus visą žmogaus gyvenimą su visomis jo apraiškomis.

* * *

Negalėsime būti sąžiningi, nesuvokę, jog turime gyventi pasaulyje – „etsi deus non daretur“. Ir mes tai suvokiame – Dievo akivaizdoje! Pats Dievas verčia mus tai suvokti. Dėl to, kad tampame subrendusiais žmonėmis, galime tikriau suvokti savo padėtį prieš Dievą. Dievas leidžia mums suprasti, jog turime gyventi kaip žmonės, sugebantys tvarkyti savo gyvenimą be Dievo. Dievas, kuris yra su mumis, yra Dievas, kuris mus apleidžia (Morkaus 15, 34)! Dievas, kuris leidžia mums gyventi be Dievo darbinės hipotezės, yra tas Dievas, priešais kurį mes nuolat stovime. Dievo akyse ir su juo mes gyvename be Dievo. Dievas leidžiasi išstumiamas iš pasaulio ant kryžiaus, Dievas pasaulyje yra bejėgis ir silpnas, ir kaip tik ir tik taip jis yra su mumis ir mums padeda. Iš Mato 8, 17 labai aiškiai matyti, jog Kristus padeda ne savo galybe, o silpnumu, kančia! Čia ir slypi esminis skirtumas nuo kitų religijų. Ištikus bėdai, žmogaus religingumas nukreipia mintį į Dievo valdžią pasauliui, Dievas yra tikrasis deus ex machina. Biblija kreipia žvilgsnį į Dievo bejėgiškumą ir kančią; tik kenčiantis Dievas gali padėti. Šiuo požiūriu galima pasakyti, jog minėtasis kelias į pasaulio pilnametystę, kuri padeda atsikratyti klaidingo Dievo supratimo, leidžia mums pamatyti Biblijos Dievą, kuris dėl savo bejėgiškumo pasaulyje įgyja galios ir vietos. Čia, ko gero, turės prasidėti „pasaulietinė interpretacija.“

* * *

Bažnyčia yra tik tada Bažnyčia, jeigu ji egzistuoja kitiems. Kad galėtų padaryti pradžią, jai reikia visą nuosavybę padovanoti vargingiesiems. Kunigai turi gyventi tik iš savanoriškų bendruomenių aukų, galbūt dirbti pagal kokią nors pasaulietinę profesiją. Bažnyčia turi dalyvauti bendruomenės žmonėms sprendžiant pasaulietinius uždavinius, ne valdydama, o padėdama ir tarnaudama. Visų profesijų žmonėms ji turi pasakyti, kas yra gyvenimas su Kristumi, ką reiškia „būti kitiems“. Ypač mūsų Bažnyčiai teks priešintis įžūliam pasipūtimui, jėgos garbinimui, pavydui ir iliuzionizmui – šios ydos yra viso blogio šaknys. Bažnyčiai reikės kalbėti apie saiką, tikrumą, pasitikėjimą, ištikimybę, pastovumą, kantrybę, drausmę, kuklumą, santūrumą. Ji turės pakankamai įvertinti žmogaus „pirmavaizdį“ (kuris yra kilęs iš Jėzaus žmogystės ir yra toks svarbus Pauliaus mokyme); ne sąvokos, o pavyzdžiai jūsų žodžiams suteiks akcentą ir jėgos.