Pasaulio viešbutis

Tėvynėje madingos anglų prozininkės nauja knyga apie „Global“ viešbutį Londone labai primena Wimo Wenderso filmą „Milijono dolerių viešbutis“. Abi šios istorijos prasideda nuo „nelaimingo atsitikimo“, subu­riančio keliolika keistų, vienišų marginalų. Tik britų autorė kur kas ambicingesnė: jos romaną lydi net keliolika epigrafų, o pasakojimas apie vieną vakarą megapolyje jai sukelia daugybę rimtų minčių apie visatos santvarką. Tarp kita ko, viešbučių temą ji nagrinėjo ir visai neseniai į lietuvių kalbą išverstame romane „Atsitiktinė“ („Baltos lankos“, 2007).

Puikus vertimas perteikia lengvą, „neįpareigojantį“ ir žavingą toną, kuriuo sekamos kelių merginų, galiausiai atsidursiančių tame pačiame viešbutyje, istorijos. Čia daug „britiškų“ dalykų: tikėjimo vaiduokliais, socialinės sistemos kritikos, žavėjimosi Shakespeare’u ir kitais anglų poetais (jų eiles mintinai cituoja net valkata). Vaizduotės galią rašytoja panaudoja tam, kad „pamatytų“, ką tuo pačiu metu veikia skirtingi žmonės skirtingose Londono vietose. Pasaulis jai, kaip ir visiems saliečiams, apsiriboja Amerika vienoje pusėje ir Paryžiumi – kitoje. Kad ir kaip ji stengtųsi paįvairinti veikėjų kalbą ir atskleisti jų mąstymą, vis tiek jos atrodo labai panašios: mandagios, malonios, sentimentalokos, dažnai prisimenančios vaikystę (kuri visų jų daugiau ar mažiau vienoda). Susitelkusios į save – daugiausia į fizinius pojūčius – jos suvokia pasaulį maždaug taip: pasyviai plaukia pasroviui ir stengiasi būti visiems geros, o kitus žmones girdi esant kažkur aplinkui. Anie dažniausiai apibūdinami pagal profesiją ar visuomeninę padėtį, jei ir atsiranda veikėjai artimas žmogus, juos sieja tik paviršutiniški santykiai. Į nieką nesigilinama, niekas neanalizuojama, nors smulkmenos ir sureikšminamos. Jautrios merginos net mylisi ne iš meilės, o vedamos neaiškių instinktų, ir viską vertina pagal paprastą skalę „patiko-nepatiko“. Todėl pasakojimas, parašytas suaugusiesiems apie suaugusiuosius, atrodo paaugliškas, nors ir gana žaismingas. Jam apibūdinti geriausiai tiktų frazė „trumpos visuomenės atstovų apžvalgos“. Ketvirtame viršelyje teigiama, kad romaną „skaitai maudžiančia širdimi ir neišrėktu gumulu gerklėje“, bet atrodo, čia daugiausia „slystama paviršiumi“. Tai tikrų tikriausia „savaitgalio knyga“, kurią perskaitęs gal ir susimąstysi, bet neilgam.