Pasaulio pabaiga

Antroji Jaroslavo Melniko apsakymų ir apysakų knyga „Pasaulio pabaiga“ prašyte prašosi kelių perskaitymo strategijų. Ji – paradoksaliai dvilypė ar netgi trilypė, ir kiekvienas lygmuo taip organiškai skleidžiasi vienas kitame, kad, bandydamas rasti kokį nors bendrą vardiklį, neišvengiamai griebiesi akivaizdžiausio – tarkim, tai mokslinė (metafizinė) fantastika ar filosofinės pasakos, kaip apibūdino L. Jonušys, šį rinkinį recenzuodamas „Metuose“ (2007, Nr. 1). Kurgi ne. Mokslinė, nes čia galima išskirti būdingiausius šio tipo literatūros bruožus – gyvenimą technizuotame susvetimėjusios visuomenės pasaulyje, nerimą dėl galimo susinaikinimo, jei į vieno žmogaus rankas pakliūva genialus, bet mirtinas išradimas: tarkim, pasitvirtinus laboratorinių tyrimų rezultatams, galima paleisti medžiagų apykaitą sustabdančią bangą, ir biologinė materijos forma neteks gyvybinių funkcijų („Pasaulio pabaiga“), arba, paspaudus mygtuką, kuriame „paslėpti visų planetos branduolinių arsenalų kodai“, sukelti apokaliptinę katastrofą („Bolero“). Po šitokio ilgo įžangos sakinio padorus humanitaras turėtų griebtis už galvos ir siųsti recenzentę šėko pjauti. Taigi, kol nenulinčiavote už techninį žargoną, skubu pereiti prie mums labiau priimtinos metafizikos.

„J. Melniką, ko gero, domina tik didieji būties klausimai, ir ypač sėkmingai jie kedenami tada, kai pateikiami tarsi netiesiogiai, su ironija ir paradoksais“, – taikliai pažymi L. Jonušys. Raskit postmoderniais laikais autorių, kuris nežaistų ironija ir paradoksais! Knygos veikėjai atkakliai siekia pabendrauti su Dievu (ta pati „Pasaulio pabaiga“) arba jau bendrauja („Svečiuose pas Dievą“), tiesa, varganas butelis, kuriame tas Dievas gyvena, – po penkiaaukščio plytinio namo stogu, netoli šiluminės elektrinės. „J. Melniko kūriniai ypač paveikūs, kai fantastinė, iš Absoliuto dimensijos sklindanti žinia pagrindinį veikėją pasiekia jo kasdieninėje buityje, kai į įprastinį mūsų rūpesčių pasaulį įtaigiai įsismelkia fantastinis anapusinis pasaulis“, – teigia L. Jonušys savo recenzijoje. Ir rašo apie tai be ironijos, nes pats yra paveiktas pasakojimo ir nuoširdžiai patikėjęs, kad meno kūrinio erdvėje veikėjams gali atsitikti bet kas, realistinė plotmė gali lengvai pereiti į fantastinę; žinoma, geriau, jeigu tai vyksta pagal tam tikrą autoriaus surežisuotą logiką. J. Melnikui čia nieko neprikiši. Net daugiau. Visi kūriniai, įtraukti į rinkinį, parašyti kaip pasakojimai pirmuoju asmeniu: tikėti tu gali, tačiau subjektyvus pasakotojo vertinimas išlieka, – čia jau gardus kąsnelis skeptikams, kurie metafiziką linkę išmainyti į psichoanalitiką.

J. Melnikas manipuliuoja psichoanalitikui ir netgi psichiatrui parankiomis temomis. Apsakyme „Svečiuose pas Dievą“ pateikiama gera ironijos doze atmiešta alkoholio sukeltos karštinės filosofija. Apysakoje „Šiukšlių vamzdis“ metodiškai nuosekliai aprašinėjama pogimdyminė psichozė, tiesiog beprotybe verčianti meilę ir neapykantą, galią valdyti bejėgio vaiko gyvybę. Išskirtinai sukrečianti ir turbūt stipriausia rinkinio apysaka – „Skambink man, kalbėk su manimi“, kurioje, pamažu didinant įtampą, skleidžiama tėvo ir sūnaus susvetimėjimo drama. Apie žmogų, nuo gimimo buvusį šalia, negalvojama, „kaip negalvojama apie orą, apie drabužius ant kūno: tiesiog einama per pūgą, kvėpuojama šaltu oru“ (p. 67). Jis – realybė, kažkas savaime suprantama, ir visi tie jausmai, puoselėti, kol tėvas šalia, – nesuprantamas gailestis, susierzinimas, susitaikymas, gėda – vargina ir tarsi nereikalingi. „Jis mylėjo mane? Jo meilė buvo kažkokia tyli: neegzistuojanti. Jis niekada „gyvai nesidomėjo“ mano reikalais. Taip, jis tikėjo manimi, tikėjo mano ateitimi. Jis buvo ramus dėl manęs! Ir žvelgė į mane, į mano gyvenimą iš tolo: iš savo kampelio. Tylėdamas: taip, kad aš nė nejaučiau to žvilgsnio“ (p. 69). Kai sūnus išvyksta į kitą miestą, lieka tik tėvo balsas ragelyje, reguliarūs pokalbiai telefonu, persimetant keliomis papras­tomis frazėmis apie sveikatą, šeimą, gyvenimą. Tokie iš pažiūros nereikšmingi dialogai kaitaliojasi su mintimis apie jų tarpusavio santykius: „Tiesiog būčiau buvęs veidmainys, jei būčiau ėmęs tvirtinti, kad man trūko tėvo. Ne, to nebuvo. Dar studijų metais supratau, kad nejaučiu poreikio turėti tėvą“ (p. 73). Praėjus dešimčiai metų, sūnus susivokia, kad per tą laiką nė karto nebuvo su tėvu susitikęs, ir ima ieškoti būdų tai padaryti. Tėvas atidėlioja dar dešimtmetį. Ramus jo kalbos tonas telefonu įtikina. Tačiau veikėjo sąmonėje pasėjama abejonė: „Galbūt tavo tėvo iš viso nėra“. Atomazga netikėta – jis iš tiesų miręs, o telefonu skamba tik genialaus išradimo dėka padarytas frazių, dažniausiai vartojamų pokalbiuose, įrašas. Mokslinė fantastika? Ne. Tokią versiją pateikęs tik iš pradžių, autorius duoda ir psichiatrinės diagnozės galimybę – nesamą tėvą reprezentuoja balsas, skambantis paties veikėjo galvoje. Einant šiuo keliu toliau, būtų galima kelti klausimą, kokią funkciją čia atlieka pati kalba; tada tekstas taptų puikia J. Lacano subjekto skilimo teorijos iliustracija, tačiau kiltų pavojus eliminuoti meninės įtaigos poveikį skaitytojui – sukrėtimą, kurį neišvengiamai patirs kiekvienas, apysakai artėjant prie pabaigos, kai kiekviena sūnaus, tikinčio ir kartu netikinčio tėvo buvimu, dialogo atkarpa iškalbingai byloja apie būtį, esančią anapus, – atrodytų, banalios frazės, bet jos reiškia ir viską, ir nieko.

Vis dėlto visi šie perskaitymo būdai rinkinio prasmių iki galo neatskleidžia. Desperatiški veikėjų bandymai moksliniais išradimais iš racionalios aplinkos išplėšti susitikimus su iracionaliu Dievu arba mėginimas paaiškinti mirusio tėvo skambučius sūnui atitolina tekstus nuo grynosios mokslinės fantastikos žanro, tačiau racionalus pasakojimo stilius, itin logiška veikėjų kalba patį Dievą priartina prie mechaninio konstrukto – ar jis egzistuotų žmogaus sąmonėje, ar kur nors už jos ribų. Imi suvokti, kad visos šios temos grupuojasi apie vieną centrinę. Ir tai nėra dievoieška, kaip gali atrodyti iš pradžių. Ne bandymas peržengti rėmus, kuriuos sukūrė žmogui jo aplinka ir auklėjimas. Net ne pripažinimas, kad būties paslapčių neįmins nei mokslas, nei literatūra. Iš pirmo žvilgsnio J. Melniko kūryba siekia prie tų paslapčių bent priartėti, siūlydama sprendimą ir čia pat jį atimdama, erzindama intelektualų skaitytoją ir palikdama jį kryžkelėje, kol galiausiai prieini prie išvados, suformuluotos klausimu – ar tik ne pats tekstas generuoja tas paslaptis? Pirmiausia tokia mintis sukirba skaitant apysaką „Šiukšlių vamzdis“. L. Jonušys, recenzuodamas rinkinį, prie jos sustojo pirmiausia kaip prie motinos ir sūnaus „iki tragizmo komplikuotų“ santykių išklotinės, tačiau pabrėžė, kad tai – ne vien realistinė jų studija, nes, artėjant prie pabaigos, „prasideda svaiginanti laiko ir tapatybės planų slinktis, atsikartojančios variacijos, suardančios patikimus realybės rėmus ir išvedančios į archetipinius, amžinuosius atminties ir netekties motyvus“ („Metai“, Nr. 1). Tačiau kūrinys jau pradedamas kaip pasakotojo ketinimų parašyti apysaką „apie berniuką, kuris visuomet žiūrėjo į grindis“ atskleidimas skaitytojui. Primygtinai teigiama: neapsigaukite, tai – tik mano rašoma apysaka, mano fantazijų, primenančių pasaką apie laumių užkerėtą vaiką, įkūnijimas tekste. Taigi „Šiukšlių vamzdis“ turi du siužetus: išorinį – apysakos apie Dominyką ir jos sūnų Torvigą rašymo istoriją ir vidinį – Dominykos ir Torvigo istoriją, tačiau, pasakojimui plėtojantis, skaitytojas nejučia patiki, kad istorija apie Dominyką ir Torvigą yra svarbiausia. Sugebėjimas įtikinti – autoriaus meistriškumo įrodymas. Tačiau pasikartojančios variacijos, yrantys realybės rėmai, tapatybės planų slinktis atsiranda bandant pademonstruoti autoriaus-pasakotojo ieškojimus, kuria linkme pakreipti istoriją apie motinos ir sūnaus santykius. Žinoma, čia jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad archetipinio klodo nėra. Jis egzistuoja kaip kiekvieno meninio kūrinio gelmė, glūdinti už teksto ribų.

J. Melniko prozos raktas – paskutinė rinkinio apysaka „Tai kalbu aš“. Bendrais bruožais galima pasakyti, jog čia keliama autoriaus ir skaitytojo problema, meniniu tekstu sąmoningai kvestionuojant pagrindines postmodernistinių teorijų išvadas dėl skaitytojo visagalybės. Iš pradžių, tarsi pritariant naivaus skaitytojo požiūriui, kad kūrinys kalba apie jo paties gyvenimą, ši iliuzija perkeliama į meninę realybę ir tampa apysakos siužeto pagrindu: televizijos žurnalistas atvyksta pas atsiskyrėlį rašytoją ketindamas gauti interviu, tačiau yra įtraukiamas į jo teksto erdvę kaip pagrindinis veikėjas. Knyga, kurią žurnalistas skaito rašytojo namuose, pasakoja ne tik apie jo paties gyvenimo peripetijas praeityje, bet ir numato ateitį: susidarius atitinkamai situacijai pakartojamos perskaitytos frazės; kūrinio veikėjo lemtis persekioja žurnalistą net ir palikus rašytojo namus. Tam jis pats bando rasti racionalų paaiškinimą: „Jei giliai pamąstytum, suprastum, kad žmogiškos situacijos ir su jomis susijusios emocijos yra tipiškos, apie jas galima kalbėti kaip apie nedidelį bendražmogiškų situacijų ir emocijų kiekį. Bet kuris mano tipo žmogus, išgirdęs giliai mąstančios ir jaučiančios asmenybės pareiškimą, jog žmonės neverti jo kūrinių, pasakys, kad tarp žmonių yra ir tokių, kurie jaučia poreikį išsiveržti iš sumaišties gniaužtų į didžių ir švarių jausmų pasaulį. Tokiu atveju – ar verta stebėtis, kad aš pakartojau Soarešo herojaus žodžius“ (p. 202). Tačiau toks paaiškinimas nebepatenkina: sutapimų pernelyg daug. Vis stiprėja įsitikinimas, kad „manęs nėra, yra tik tas herojus, to nepripažinto genijaus apysakų personažas“, todėl prireikia net psichologo konsultacijos. Šis paaiškina tai stresu, kilusiu dėl rašytojo manipuliacijų jautria žurnalisto psichika: „Emocijos, kurias dabar išreiškiate, – lobis menininkui. Jis atsiųs kitą knygą, joje bus pacituotas jūsų laiškas, aprašytas mudviejų pokalbis“ (p. 213). Toliau apysakos siužetas rutuliojamas kaip veikėjo-skaitytojo pastangos pabėgti nuo lemties tapti veikėju-herojumi. Apysaka įgauna trilerio elementų: autorius J. Melnikas pagal privalomas postmodernistinių literatūros teorijų žaidimo taisykles šaltakraujiškai „nužudo“ autorių-personažą. Atrodytų, veikėjas-skai­tytojas turėtų triumfuoti. Tačiau apysakos pabaigoje ratas uždaromas: priešpaskutinė pastraipa, imituojanti autoriaus-personažo sukurtą tekstą, cikliškai keletą kartų pakartoja „dabar“ atliekamus veikėjo-skaitytojo veiksmus, o tolesnėje pastraipoje, žyminčioje autoriaus J. Melniko apysakos audinį, kalbėjimą pirmuoju asmeniu keičia trečiasis, rodydamas visišką personažo transformacijos triumfą, įžengus į kūrinio kūrinyje erdvę: „Herojus atsikėlė, perėjo per kambarį. Pro atsivėrusį langą gyvenimas įsiveržė geltonais kažkieno sielos lapeliais, bobų vasaros voratinkliu. Herojus atsisėdo ir pravirko: vien tik manęs nebuvo; aš buvau ir aš, ir jis. Supratau, kad esu niekas, iš kurio atsirado ir Herbertas Soarešas, ir Artūras Steinbekas, ir milijonai kitų žmonių, žinomų ir nežinomų, atsispindinčių vienas kitame, lygių prieš amžinybės alsavimą“ (p. 221). Čia į viena suliejamas ir personažas, ir pasakotojas, ir autorius; apysaka baigiama tiesioginiu kreipimusi į kiekvieną iš mūsų – skaitantį: „Tai kalbu aš, šių eilučių autorius, niekas, išsiliejęs į pasaulį daugeliu balsų, perpratęs tylėjimo gelmes, tapęs visais jumis“ (p. 221).

Šis sakinys yra ne tik paskutinis apysakos, tai – paskutinis ir viso rinkinio sakinys, taigi kartu žymintis ir „Pasaulio pabaigos“ pabaigą. Prasidėjusi personažo bandymu, sunaikinus biologines gyvybės formas, priversti pasirodyti Dievą ir Jo tyla, knyga baigiasi... autoriaus visagalybės deklaravimu. Todėl prieštaraučiau L. Jonušio teiginiui, jog rinkinį reikėjo pavadinti kitaip. Pats apsakymas „Pasaulio pabaiga“, tiesa, nėra meniškai stipriausias, bet jo pavadinimas įprasmina viso rinkinio struktūrą, kurioje atskleidžiama rašto kultūros pergalė prieš natūralų pasaulį, o juk tai yra tam tikra to natūralaus pasaulio pabaiga. Žinoma, kartais, lyg duoklė techninės visuomenės triumfui, patys „Pasaulio pabaigos“ tekstai atrodo perdėm mechaniškai sukonstruoti, yra vietų, kur situacijos tarsi baltais siūlais pridaigstomos prie idėjos, – kad ir paskutinėje apysakoje, kur žurnalistas įkrinta į rūsį vien tam, kad būtų patvirtinti Soarešo knygos ir jo gyvenimo sutapimai. Tačiau neabejotina, kad J. Melnikas, net ir atvirai demonstruodamas, jog jo kūryba yra ne kas kita, kaip autoriaus žaidimai su skaitytoju katę ir pelę, sugeba užburti potekstės mįslingumu, palikdamas viltį, kad ne viską galima išreikšti teksto kūrybos formule.