Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Parmos vienuolynas

Parmos vienuolynas „Parmos vienuolynas“, parašytas (tiksliau – padiktuotas) per nepilnus du mėnesius, yra laikomas XIX-ojo amžiaus literatūros šedevru ir šiuolaikinio romano „kregžde“. Tai vienintelis romanas, pelnęs pripažinimą ir skaitytojų susidomėjimą autoriui dar esant gyvam – už tai Stendhalis turėtų būti dėkingas visų pirma Balzakui ir jo kupinai susižavėjimo knygos apžvalgai Paryžiaus spaudoje.

Kuo gi žavus šis romanas, kurio siužetas kiek primena ne tik „šiuolaikinį romaną“, kiek meksikietišką muilo operą? Visų pirma, „Parmos vienuolynas“ tai kūrinys, kuriame žmonių jausmai, jų išgyvenimai, vidiniai monologai glaustai persipynę su politikos ir istorijos aktualijomis. Italija XVIII-XIX amžių sandūroje nebuvo ramiausia vieta po saule. Praūžusi Napoleono armija kiek sukrėtė visas ją sudarančias karalystes, užsiėmusias tarpusavio karais, tačiau ilgainiui vėl viskas grįžo į savo vietas. Ar bent jau taip atrodė.
Septyniolikmetis Fabricijus del Dongas palieka gimtuosius namus tam, kad prisijungtų prie Napoleono armijos. Tačiau kareivio duona jam greitai apkarsta. Trokšdamas nuotykių bastosi šen bei ten, nenumatydamas, kad tų nuotykių jo gyvenime tikrai netruks. Tik gal ne tokių, apie kuriuos svajojo. Jį įsimylėjusios tetos, grafienės Sanseverinos, įkalbėtas, Fabricijus grįžta į gimtuosius kraštus ir įstoja į dvasinę akademiją. Tačiau anaiptol netampa šventuoju – susižavėjęs aktore Marieta, nužudo kitą šios gerbėją. Ir vėl yra priverstas bėgti. Bolonijoje jo širdis sudaužoma dar kartą, kol galiausiai, grįžęs į Parmą, įkalintas Farnezių bokšte, atranda savo gyvenimo meilę – Kleliją, kalėjimo viršininko dukterį.

Įsimylėjęs jaunuolis priešinasi tetos Sanseverinos rezgamiems jo išlaisvinimo planams, tačiau galiausiai pati Klelija padeda jam pabėgti. Deja, sąžinės graužiama dėl nepaklusimo tėvui, Klelija prisiekia niekada nebematyti Fabricijiaus. Klelija išteka, Fabricijus tampa arkivyskupu, tačiau jų aistra yra stpresnė už visas aplinkybes. Jie susitikinėja naktimis – taip Klelijos priesaika nematyti mylimojo (neva) nėra sulaužoma. O kad šių susitikimų metu sulaužoma jos priesaika vyrui ar Fabricijaus celibato pažadas – juk smulkmenos.

Stendhalis, aprašinėdamas italus, dažnai primena skaitytojams, įspėja, kad jų mąstymas kiek skiriasi nuo „normalių žmonių“, todėl skiriasi ir jų elgesys ar gyvenimo būdas. „Parmos vienuolynas“ tai aistros kupinas romanas. Tačiau šios aistros yra virš (o gal žemiau) moralumo ribos, nepavaldžios jokiems apribojimams. Pats Fabricijus juk dėl meilės yra pasiruošęs žudyti (ir yra nužudęs), tačiau liežuvis neapsiverstų pavadinti jį neigiamu herojumi. Taip, jis pasimetęs, nesusitupėjęs, kartais žiaurus, tačiau linkęs į saviplaką, sugebantis karštai mylėti ir tuo žavus. Fabricijaus aistros ir meilė, nors galiausiai sužlugdžiusios jo gyvenimą, tarsi atleidžia jam nuodėmes, reabilituoja jį mūsų akyse.

Romanas žavi savo kalba, giliomis įžvalgomis, monologais. Psichologiniai veikėjų portretai yra itin stiprūs – o veikėjų knygai tikrai netrūksta. „Daug žmonių, o pasikalbėti nėra su kuo“ – prisiminiau rusų posakį. Jei atmesime nebe aktualias istorines ar politines aplinkybes, atmesime dvarų gyvenimo intrigas, nuotykius, išsunksime visą „vandenį“, lieka tik žmonės, niekuo nesiskiriantys nuo šiuolaikinių.

„Parmos vienuolynas“ tai tarsi priminimas, kad galiausiai su savo išgyvenimais, savo meile, aistra ir savo vienatve liekame vieni – tarsi vienuolyno vienutėje.
2010-11-30
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Romanai
Leidykla: Obuolys
Leidimo vieta: Kaunas
Leidimo metai: 2010
Vertėjas (-a): Ramutė Ramunienė
Puslapių: 576
Kodas: ISBN 978-6094-03-148-9
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą