Pankas

Žmogus, ypač jaunas, yra kupinas energijos veikti. Ir pati savaime ta energija niekur nepasidės. Net jei žmogaus elgesys labai ribojamas, jis vis tiek imsis kokios nors veiklos, blogiausiu atveju – savidestrukcijos.

Dauguma šios knygos veikėjų tuo ir užsiima – naikina save ar kitus. Ir nebūtinai žmones, tam tinka ir šunys ar žiurkės. Visgi įspūdingiausiai atskleidžiamas būtent savęs naikinimas. Vieni to siekia narkotikais, alkoholiu, kiti labiau idėjinėmis priemonėmis, tokiomis kaip nelaiminga meilė ar nusivylimas visu pasauliu (įskaitant save arba neįskaitant).

Pagrindinis herojus - „Rolandas Merkys, žinomas padugnių pasaulyje „Panko“ pravarde“, kaip teigia fiktyvus lapkričio 16 dienos sovietinis „Kauno tiesos“ numeris. Tačiau ne visada jis buvo (ar bent jau dėjosi esąs) panku. Kažkada jis, kaip ir jo draugai, priešai ar sugulovės, lankė mokyklą, rašė rašinėlius, šventė išleistuves... Po to daugelio keliai išsiskyrė, kiekvienas turėjo savų pomėgių, savų kompleksų. Rolandas pradėjo rimčiau galvoti apie rašytojo profesiją, jo draugas Džimis pasuko roko žvaigždės keliu, Jūratė tapo žurnaliste, be to jai patiko Džimis. Galbūt jų svajonės ir būtų išsipildžiusios, jei jie būtų gyvenę kur nors kitur.

Apie sovietinį režimą knygoje nėra labai daug rašoma, tačiau ją skaitant jau 18 metų sulaukusioje Lietuvoje vis tiek daug ką vertini būtent kaip šios santvarkos pasekmes. Šiuo atveju tai yra kliūtis, trukdis minėtai laisvai žmogiškosios energijos raiškai ar tiesiog svajonių išsipildymui. Todėl manau, jog „Pankas“ neblogai pasitarnautų ir istorijos pamokose. Išties būtų šaunu, jei jį įtrauktų į mokyklinį literatūros kursą. Žinoma su prierašu n-18, taigi 11 ar 12 klasėms. Knyga turėtų pasitarnauti tiek lytinių santykių, tiek etikos, prevencijos prieš piktnaudžiavimą alkoholiu ir narkotikais, tiek minėtos istorijos švietimo aspektais. Joje pakankamai vaizdžiai aprašyta visa tai, kaip nereikėtų gyventi ir kas atsitinka, jei vis dėlto pasuki tuo gyvenimo keliu. Svarbiausia, kad tai jokiu būdu nėra didaktinė knyga. Skaitymas yra malonus ir įdomus, kartais pagalvoji, jog keista, kad ją parašė lietuvis. Man tai buvo tikrai nemenkas atradimas lietuvių literatūroje. Ypač stebina vidinių vaizdinių, haliucinacijų ryškumas. Įdomus pasirodė ne tik turinys, bet ir forma, nes nors dominuojantis pasakotojas yra Rolandas, tačiau yra pasakojama ir trečiu asmeniu, kartais įterpiami kitų veikėjų akimis matomi vaizdai ar vaizdiniai. Galbūt pasakotojų keitimas nėra visai apgalvotas, gal kiek mėgėjiškai realizuotas, bet tai negadina bendro vaizdo, veikiau jį kiek gadina leidimo klaidos – vietomis sumaišytos ar praleistos raidės.

Dar verta paminėti, kad knygoje gausu muzikos grupių pavadinimų ir pavardžių iš roko istorijos, tad tiems, kas ja domisi, knyga turėtų pasirodyti dar artimesnė. Apskritai roko tema čia itin svarbi. Veikiausiai tai yra vienintelis dalykas, teikiantis veikėjams visavertį pasitenkinimą, kadangi tik jis padeda pabėgti iš „pūvančios“ kasdienybės.

O bėgimas čia išties yra viena pagrindinių temų. Vaizduojamas pakankamai baisus ir nemalonus pasaulis, kuriame tampa neaišku, ar galima kuo nors pasitikėti. Todėl žmonės, kuriems nepriimtinas vadinamasis „šlykštusis“ menas, perskaitę šią knygą turbūt bent pasidžiaugs, kad jų gyvenimas „palyginus visai dar nieko“.