Pamiršta kalba

Garsiojo humanisto manymu, žmoniją vienija praėjusių kartų sumanyta universali simbolinė kalba, kurią reikėtų dėstyti vidurinėse mokyklose kaip ir užsienio kalbas. Remdamasis S. Froido ir K. G. Jungo teorijomis, jis bando rasti raktą į pasąmonę, analizuodamas sapnų, mitų ir pasakų simbolius.

E. Frommas neslepia, kad jo tikslas – mokslo populiarinimas. Galbūt todėl jo kalbos stilius atrodo ne itin moksliškas (filosofai nelaikytų jo filosofu, nes kalba „įtartinai“ paprastai.) Stebina kai kurių teiginių kategoriškumas: „Senovės žmonėms, tiek Rytų, tiek Vakarų didžiosiose kultūrose, atsakymas į šį klausimą nekėlė abejonių“ (p. 15) ir šališkumas, kada vieni mitai kruopščiai nagrinėjami, o į kitus nežvelgiama rimtai. Tuo pačiu, nuodugniai tyrinėjant Sofoklio tragedijų tekstus, įrodoma, kad „Edipo kompleksas“ turi mažai bendra su Edipo mitu: „šis mitas simbolizuoja ne kraujomaišišką sūnaus ir motinos meilę, o sūnaus maištą prieš tėvą patriarchalinėje visuomenėje“ (p. 184). Galima rasti labai įdomių, netradicinių įžvalgų, leidžiančių kitaip pažvelgti į kelis populiariosios kultūros dalimi tapusius pasakojimus (tarkime, į pasaką apie Raudonkepuraitę). Čia pat dėstomas trumpas sapnų aiškinimo įvadas, pateikiant daug pavyzdžių. Ši dalis, ko gero, nuobodžiausia, bet yra žmonių, kuriems begaliniai pasakojimai apie svetimus sapnus patinka (todėl jų nemažai ir grožinėje literatūroje).

Vis dėlto E. Frommui pavyksta solidžiai ir kartu originaliai paneigti kai kuriuos šiuolaikinėje visuomenėje įsišaknijusius mitus: vaikų nekaltumo mitą (itin populiarų Vakaruose), patriarchalinės visuomenės santvarkos pranašumą prieš matriarchatą, biologinį psichoanalizės teiginių pagrindą (E. Frommo teorijoje jis keičiamas socialiniu). Pasitelkus Bibliją ir Talmudą, aiškinami dažnam vakariečiui „keisti“ žydų kultūros ir religinės mąstysenos ypatumai. Autorius – iš tų mokslininkų, kuriems labiau rūpi suprasti reiškinį, negu jį paaiškinti tradicinėmis teorijomis. Knyga pravers besidomintiesiems ne tik sapnais ir psichoanalize, bet ir visomis iracionalaus prado apraiškomis kasdienybėje. (Tiesa, susidaro įspūdis, kad redaktoriai per mažai pasirūpino teksto sintakse: raštingesnis skaitytojas pastebės sakinius, kur akivaizdžiai trūksta skyrybos ženklų.)