Pamestų žmonų klubas

Šią knygą skaičiau dėl vienos priežasties – norėjosi palyginti su gana žaismingu Hugh Wilsono filmu “Prarastų žmonų klubas”. Paprastai knygos ir jos scenarijaus dvikovoje laimėdavo knyga... Tačiau šįkart trys pagrindinės aktorės Bette Midler (Brenda), Goldie Hawn (Elise) ir Diane Keaton (Annie) ekrane buvo daug ryškesnės, nei jų aprašytosios moterys romane... O gal, pasak Gintaro Beresnevičiaus, kaltas tik vertimas – “medinė kalba”... Gal vertėja į paliktų moterų problemą pasižiūrėjo per daug rimtai? Ir trys skirtingos, bet žavios ir juokingos savo silpnybėmis draugės – jausminga trapi Anė, storulė lesbietė Brenda ir gražuolė girtuoklė Elisė – tokios, kokias matome filme, tapo panašiai nuobodžiomis furijomis? Manau, ir režisieriaus, ir rašytojos sumanymas buvo romantinė komedija, noras, kad žmonės išmoktų pasijuokti iš savęs ir visuomenės normų... Lietuviškas vertimas tarsi aprobuotas šališkai “nukentėjusiai”, t.y. paliktai pirmojo vyro skaitytojai, kuri juoktųsi tik iš  “vyrų pašlemėkų” ir skaičiuotų  keršto argumentus... O įtakingų asmenų, firmų, akcijų, parduotuvių ir restoranų vardijimas skaitymo tempą dar labiau lėtina... Kur dingo jo didenybė veiksmažodis?

Beje, Astrida Lindgren sakydavusi, kad storos knygos pačios geriausios, nes jomis galima paremti atidarytą langą... “Pamestų žmonų klubas” tikrai tam tiks...